Pereiti į pagrindinį turinį

  • Ariogala

Šventinė rikiuotė


Vytautas Kabaila, dienraštis „Lietuvos aidas“
2004 m. rugpjūčio 12 d. 

“Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, miškais lyg rūta kalnai žaliuoja…”, - rašė Maironis apie nuostabią gamtą, kalnus ir slėnius, supančius jo gimtinę. Kad tautos dainius gimtąjį kraštą išaukštino tokį, koks jis yra iš tikrųjų, galima įsitikinti ir šiandieną važiuojant į Ariogalą pro Kelmę, Tytuvėnus, Šiluvą bei Raseinius. Tris kartus kerti Dubysą, ir jos platėjantys slėniai atsiveria vienas gražiau už kitą. Paties Aukščiausiojo buvo lemta, kad Maironis išvystų šį nepakartojamą Lietuvos kampelį, o Dubysos grožis kunigo širdyje pažadintų poeto sielą. 

Ariogalą garsina ne tik apdainuotas tekančios upės slėnių, kalnų ir kalvų puikumas. Miestelis jau tapo laisvės kovotojų ir tremtinių širdimi, tradicine jų susitikimo vieta. Tarsi į reikšmingiausius atlaidus rugpjūčio pirmąjį savaitgalį jie kasmet čia suvažiuoja iš visų Lietuvos kampelių, kaimyninių šalių. Susirenka prisiminti skaudžius trėmimus iš Tėvynės, pokario kovas, katorgą amžinojo įšalo žemėje, paminėti tuos, kurie už laisvę krito miškuose, pražuvo ar mirė Sibiro platybėse. Susitikti su dar gyvais išlikusiais likimo broliais, seserimis, jų vaikais, vaikaičiais bei artimaisiais. Visais, kuriems šventa tautos kančia, kurie atvyksta pareikšti pagarbą dar gyviems didvyriškos istorijos liudytojams, patikinti juos, jog atmintis tebėra gyva ir jai nebus leista prapulti. 

Tradicinis laisvės kovotojų ir tremtinių sąskrydis “Laisvės ugnis – ateities kartoms” šiais metais Ariogaloje vyko jau keturioliktąjį kartą. Šventė prasidėjo penktadienį – rugpjūčio 6d. – jaunimo būrių atvykimu į Dubysos slėnį, įsikūrimu stovyklavietėse. Vyko komandinis orientacininkų žygis “Vienui vieni”, lauko tinklinio, kvadrato, krepšinio turnyrai. Tikrąją sąskrydžio nuotaiką buvo galima pajusti vakarieniaujant prie palapinių. Po vakarienės prasidėjo komandų meninės konkursinės programos – prisistatymo vakaras, linksmoji renginio dalis. 

Antroji – pagrindinė – renginio diena prasidėjo iškilminga eisena, šventosios ugnies ir vėliavos atnešimu į Dubysos slėnį. Buvo filmuojama ir rengiama medžiaga kuriamam dokumentiniam filmui. Vidurdienį – 12 valandą – prasidėjo iškilmingas šventės atidarymas. Sąskrydžio aukurą uždegti patikėta Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio prezidiumo pirmininkui, dimisijos kapitonui, pokario kovų partizanui Jonui Čeponiui, laikinai vykdančiam kariuomenės vado pareigas Lauko pajėgų vadui, brigados generolui Arvydui Pociui, svečiui iš Latvijos Nikolajui Romanovskiui. 

Sveikinimo žodį dalyviams bei svečiams tarė Kauno apskrities viršininkas, sąskrydžio organizacinio komiteto pirmininkas Valentinas Kalinauskas. Įrengtoje lauko koplytėlėje šv. Mišias aukojo kovos už laisvę simboliu tapęs kunigas, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Po šv. Mišių susirinkusiuosius pasveikino Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Povilas Jakučionis. Jis padėkojo šventės organizatoriams – Danutei ir Antanui Vizbarams, rėmėjams, palinkėjo visiems geros sveikatos bei optimizmo. 

Visus sužavėjo Šiaulių rajono savivaldybės mero pavaduotojo Jono Novogreckio palinkėjimai, perduoti Lietuvos miestų bei rajonų savivaldybių vardu. Jie buvo nuoširdūs, šilti, visiškai nebūdingi politikams bei valdininkams. Pagarba laisvės kovotojams ir jokios artėjančių rinkimų nuojautos. Pasimokyti iš ko turėjo net ir žymiai vyresni, patyrę proginių kalbų meistrai. “Graži tradicija tampa apygardose, prie partizanams pastatytų paminklų bei aukurų, garbaus amžiaus laisvės kovotojams uždegti fakelus ir perduoti juos į jaunas rankas, kad šventoji ugnis iš kiekvienos apygardos pasiektų Ariogalos Dubysos slėnio aukurą. Tradicinis bėgimas, degančių fakelų nešimas – tai simbolinis ugnies ir šviesos perdavimas jaunimui, - kalbėjo J. Novogreckis. – Linkiu, kad ugnies fakelas jaunose rankose būtų simbolis, įkvepiantis idėjų, darbų ir žygių tąsai. Nuostabu, kada olimpiadose, kitose tarptautinėse sporto varžybose kai kurių valstybių sportininkai savo himną gieda su ašaromis akyse. Yra mums ko pasimokyti. Būkime sveiki, būkime tvirti.” 

“Kas gali mus nugalėti, jei mes nugalėjome mirtį? Tie, kurie išėjo ir negrįžo – šiandieną kartu su mumis, jie laimėjo kovą Tėvynės labui, laimėjo mums visiems, - į pagarbiai pritilusią minią kreipėsi šventės aukurą uždegęs partizanas Jonas Čeponis. – Sėkmės ir Dievo palaimos Jums”. 

Laisvės kovotojai ir tremtiniai suvažiavo iš visų Lietuvos miestų bei rajonų, atvyko svečiai iš kaimyninių šalių. Tenka tik apgailestauti, jog rugpjūčio diena buvo per trumpa, kad visus po slėnį išsibarsčiusius būrelius būtų galima aplankyti. Kai kurie jų buvo gana gausūs. Daug ką papasakoti galėjo medinės lentelės, žyminčios tremties vietas: “Kiseliovskas, Kemerovo sritis, 1948m. ištremtieji antrąjį kartą”, “Buriatija, Moigota, Chandagai”, “Zima”, “Irkutsko studentai” ir kt. Nemažai buvo tremtinių, susėdusių į nedidelius būrelius, susitikusių du ar tik vieną buvusį likimo draugą. Gal buvo ir tokių, kurie čia atvykę draugų jau nebesutiko. Tokius pakalbinti, jiems parodyti dėmesį reikėjo labiausiai. Gerai, kad šis sąskrydis tradicinis, todėl kitais metais dar daug ką bus galima padaryti, daug ką bus galima ištaisyti. 

Kiek tolėliau nuo centrinės tribūnos grupelė įsikūrusių Buriatijos tremtinių. Šiek tiek nedrąsūs, nesitikėjo, kad jų likimai gali sudominti visuomenę, spaudą. Visi jie – daugiau kaip 500 žmonių - į Užbaikalę iš Šiaulių bei Panevėžio kraštų buvo ištremti 1948m. gegužę. 

Kaimynystėje įsikūrę Koliučio tremtiniai, kuriems teko iškęsti sunkią katorgininkų dalią. Nuo Riešoto miesto į šiaurę patys lietuviai tiesė 80 km. ilgio geležinkelį iki pat Koliučio, kur rado apleistas lenkų gyvenvietes ir kapavietes. Paaiškėjo, kad po karo Lenkija vis dėlto įkalbino Staliną, kad 1940-1941 metais iš jai priklausiusių Baltarusijos bei Vakarų Ukrainos regionų ištremti lenkai būtų sugrąžinti jei ne į gimtuosius kraštus, tai bent į istorinę tėvynę. Lenkų vieton apgyvendinti lietuviai, kurių ten atvežta buvo virš trijų tūkstančių. Tuometinei Lietuvos valdžiai jie nerūpėjo… Didžioji dalis mūsų tautiečių buvo įdarbinta Poimos chemijos ūkyje, kuris gamino smalą. Labai sunkus darbas, pragariškos darbo sąlygos alino sveikatą, daugeliui pakirto jėgas. Pašnekovų liudijimu, didieji trėmimai į Irkutsko srities regionus, tarp jų ir į Riešotą bei Koliučį, vyko 1948 metais. 

Kita irkutskiečių grupelė – Tuluno tremtiniai. Miestas buvo pastatytas ant Ijos upės kranto, už 300 km nuo paties Irkutsko. Ijos upė tekėjo tiesiai į vadinamąją Bratsko jūrą. Tulunas buvo padalytas tarsi į tris dalis – vienoje įsikūrė medžio apdirbimo kombinatas, kitoje – upinis uostas medienai plukdyti, o trečioje miesto dalyje buvo statomas fabrikas, skirtas spiritui iš medienos gaminti. Į Tuluną buvo atvežta beveik 2000 lietuvių, o prieš tai iš čia iškeldinus lenkus ir japonus. Tuluno tremtiniams labai skaudi buvo pati pirmoji prievartos diena - beveik visi jie iš gimtųjų namų išvaryti buvo naktį, rytą skubiai susodinti į gyvulinius vagonus ir išsiųsti ten, kur važiuoti labiausiai bijojo. Tai buvo 1949-ųjų šv. Velykų ir neapsakomo siaubo naktis. 

Sąskrydžio svečių dėmesį patraukdavo tremtinių grupelė, linksmai pasivadinusi Irkutsko studentais. Magėjo būtinai juos užkalbinti ir sužinoti, kas jie tokie ir iš kur. Anų skaudžių laikų prisiminimais pasidalyti panoro net keletas pašnekovų. Iškart užsimezgė įdomus pokalbis. Pasirodo, iki pat Stalino mirties tremtiniams bei jų vaikams aukštųjų Rusijos mokyklų durys buvo uždarytos. 1953m. vasarą, kai buvo leista srities ribose keisti gyvenamąją vietą, į Irkutską iš visų rajonų suvažiavo tremtinių jaunimas tęsti mokslų aukštosiose mokyklose. O jų Irkutske buvo net devynios. Kuibyševo vardo mašinų gamykloje buvo atidaryti nauji kultūros namai, o po jų stogu į įvairias saviveiklininkų grupeles susibūrė nemažai lietuvių studentų. Netrukus jau veikė vyrų, moterų ir mišrus chorai, tautinių šokių grupė. Tautinė daina, šokis padėjo išgyventi, išsaugoti tradicijas ir lietuviškumą. 

Tačiau, pasak tų pačių buvusių studentų, pasakojimai apie pirmuosius lietuvių tremtinių žingsnius Irkutsko žemėje vienas baisesnis už kitą. Daugelyje trėmimo vietų 1948-1949 metais lietuviai pakeitė išvykusius lenkus. Tie, kurie pirmieji buvo atvežti, dar rado kalinamus japonų belaisvius. Jie kartu su lietuviais toliau dirbo šachtose, kitus pačius pavojingiausius darbus. Japonams labai patiko lietuviškos dainos, lietuvių vaikus jie net savo duona vaišindavo. 1949 metais japonus išvežė į Vladivostoką. Teko išgirsti, kad jie į tėvynę nesugrįžo – Vladivostoke buvo susodinti į laivus, išsiųsti tariamai į Japoniją, bet jūroje paskandinti. Šiurpūs pasakojimai, tuomet ėję iš lūpų į lūpas, per daug nestebino nei lietuvių tremtinių, nei vietinių, kurių dauguma taip pat buvo tremtiniai iš įvairių Sovietų Sąjungos regionų. Tokia kraupi buvo Stalino laikų epocha, kurią savo knygoje “Gulagų salynas” aprašė Aleksandras Solženycynas. 

Kiek ilgiau pabendravęs tiek su viena, tiek su kita grupele, įsitikini, kad šių, daug neteisybės patyrusių, daug iškentėjusių žmonių akyse nėra nei keršto, nei pykčio. Jie ypač jautrūs sakomam žodžiui. Šalusiems miškuose, praėjusiems sovietinius lagerius ir Sibiro tremtį laisvės kovotojams bei tremtiniams labai nedaug tereikia – šiek tiek dėmesio ir nuoširdumo. Už tai gali pelnyti jų padėką bei pasitikėjimą, išgirsti ir užsirašyti nepaprastai įdomių pasakojimų, kurių daugelis dar neparašyti nė vienoje atsiminimų knygoje. 

Minios dėmesį traukė pavienių kolektyvų ir atlikėjų koncertai trijose slėnio mažosiose scenose. Pirmojoje scenoje galimybę pasireikšti turėjo poezijos ir vaidybos mylėtojai. Daugelis deklamavo savos kūrybos eiles. Antrojoje - šėlo dainos ir muzikos gerbėjai. Trečiojoje scenoje griaudėjo oratorinių kalbų mylėtojai, kurių per kraštus besiliejančias emocijas ramino patriotinės dainos šalininkai. Vis dėlto didžiausią dalį minios sutraukė dainos ir muzika. Oratoriams su poetais teko net pavyduliauti. 

Dar tik atvykus į šventę, leidžiantis nuo kalno, dėmesį traukė apačioje banguojanti marga didžiulė minia ir vėjyje plevėsuojančios vėliavos. Akys iškart užkliuvo už prasmingo ir šiek tiek paslaptingo užrašo – “Lietuvos kelias”. Kiekvienas pakalbintasis užrašo prasmę aiškino savaip - taip, kaip jis supranta Lietuvos kelią. “Tai kelias, turintis sujungti praeities vertybes su dabartimi, ir tuo keliu mes turime eiti. Tai kelias, per tiesą vesiantis į teisingumą, per asmeninę atsakomybę – į pareigingumą”, - smalsaujantiems viską mielai paaiškina renginio šeimininkė D. Vizbarienė. Suvokiame: tai - Lietuvos ateities kelias! 

Šventės rengėjams iš tiesų yra kuo džiaugtis – sąskrydį pamėgo jaunimas, būriais suplaukiantis iš visų Lietuvos miestų. Būtent jam skirti penktadienio ir šeštadienio vakarai. Išskirtinė renginio savybė – nors suvažiavo per 20 tūkstančių žmonių, niekas nematė girtų, šlitinėjančių ir prie aplinkinių priekabiaujančių. Tokios pavydėtinos tvarkos verta pasimokyti. Saulei leidžiantis, daugelis renginio dalyvių bei svečių skirstėsi, Dubysos slėnis ėmė tuštėti. Bet neilgam – vyresniuosius pakeitė vėl iki paryčių nusiteikęs linksmintis jaunimas. Iš kaitraus uosio suręstas šventinis laužas laukė savo gerbėjų. 

Sudie Ariogala, sudie Dubysos slėni! Iki pasimatymo! Iki kito rugpjūčio, jubiliejinio – 15-ojo – nuostabia patriotine tradicija tapusio sąskrydžio! 

 

Parašykite komentarą

CAPTCHA