2018 m. rugsėjo 25 d.
Siunčiu Lietuvos Respublikos ūkio viceministrės Linos Sabaitienės 2017 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. (37.4-35)-3-4912 „Dėl Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos pateiktų rekomendacijų, susijusių su likusių valstybės įmonių nuosavybe bei valdymu“.
Ačiū viceministrei Linai Sabaitienei už atsakymą į Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų asociacijos „Visuomeninės iniciatyvos“ 2017 m. spalio 20 d. raštą Nr. 113 V, bet tuo pačiu norime pastebėti, kad ne į visus klausimus atsakyta pakankamai tiksliai ir išsamiai.
Tai gali reikšti ir tai, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliktoje Lietuvos valstybės valdomų įmonių valdymo apžvalgoje pateiktų rekomendacijų įgyvendinimo priemonių planas nėra toks naudingas Lietuvai kaip siekiama jį pristatyti.
Viceministrė, tikriausiai, pasakė tai, ką galėjo pasakyti.
Afrikos šalims Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija kartu su tarptautinėmis finansinėmis bei verslo korporacijomis taip pat rekomenduoja kaip reikia valdyti savo turtą vadovaujantis visuotinai pripažįstama gerąja praktika, bet šios šalys, pagal šią praktiką eksploatuodamos milžiniškus savo gamtos ir žemės gelmių turtus, toliau gyvena skurde ir išgyvena ne savo uždarbio, o tarptautinės paramos ir labdaros dėka.
Istorija jau tūkstančius kartų mokė, net labai negailestingai mokė, kad jokia geroji praktika nieko neduos, jei nebus supratimo, kad kiekviena tauta, jeigu ji nori išgyventi ir oriai gyventi, privalo vadovautis pirmiausia savo galva, išdrįsti ir sugebėti apginti savo interesus.
Mes jau šimtus kartų naudojomės mums siūloma visuotinai pripažinta gerąja praktika išvalstybindami, skaidydami ir privatizuodami stiprias, sėkmingai dirbančias ir tarptautinėse rinkose galinčias sėkmingai konkuruoti valstybės įmones, bet kiekvieną kartą rezultatai būdavo blogi, netgi blogesni nei galima buvo tikėtis.
Nepasimokėme – lipome ir vėl ketiname lipti ant to paties grėblio. Kaip Nigerija, kitos supratimu apie valstybę ir jos valdymą mums giminingos Afrikos šalys. Jau trečias dešimtmetis niekaip negalime ar kažkas neleidžia mums suprasti, kad valstybės turtas – tai nebe okupacinės Sovietų Sąjungos turtas, kurį reikia kaip galima greičiau išgrobstyti, išsidalinti arba sunaikinti, kuriuo reikia kaip galima greičiau ir bet kokiomis priemonėmis atsikratyti.
Nuo 1990 m. kovo 11-osios tai yra nepriklausomos valstybės turtas, Valančiaus, Kudirkos ir Basanavičiaus Lietuvos turtas, ne saujelės smurtautojų ir apsišaukėlių, o visų šalies gyventojų turtas, pagrindinis mūsų ateities, teisingesnio, saugesnio ir geresnio gyvenimo garantas.
PRIDEDAMA:
4. Lietuvos Respublikos ūkio ministro Mindaugo Sinkevičiaus 2017 m. vasario 6 d. įsakymas Nr. 4-82 „Dėl darbo grupės sudarymo“ (2 lapai).
9. LR ūkio ministerijos 2017 m. liepos 3 d. parengta informacija apie viešąją įstaigą „Stebėsenos ir prognozių agentūra“ (1 lapas).