Pereiti į pagrindinį turinį

  • Baltijos kelias

Vytautas Kabaila, „Ūkininko patarėjas“
2004 m. rugpjūčio 26 d. 

    1989-ųjų rugpjūčio 23-iosios Baltijos kelias – nuostabiausia gėlė nepriklausomybės puokštėje, kurią kartu su sesėmis – Latvija bei Estija - rišo visa Lietuva. Pasaulis sužinojo – prie Baltijos gyvena trys tautos, turinčios istorinę teisę į nepriklausomybę, savo valią išreiškusios dviejų milijonų žmonių gyva rankų grandine, sujungusia sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. 

Pasaulis buvo priblokštas gėdingos žinios, kad Antrasis pasaulinis karas nesibaigė – dar tebegalioja Molotovo–Ribentropo paktas, nacistinės Vokietijos ir bolševikinės Rusijos slaptu susitarimu padalijęs Europą, o tris Baltijos šalis pasmerkęs ilgai kolonijinei priespaudai. Baltijos kelio akcija Rusijai įrodė, jog nepriklausomybės siekia ne pavienės prieš sovietinę sistemą nusistačiusių politikų grupelės, o trys okupuotos valstybės, trys pavergtos ir savarankiško apsisprendimo siekiančios tautos. 

    Tenka apgailestauti, jog šiandieną kaip Laisvės signatarai minimi tik parlamentarai, Seime - tuometinėje Aukščiausiojoje Taryboje - paskelbę Nepriklausomybės aktą. Prieš juos visi lenkiame galvas. Tačiau privalome daug ką iš naujo permąstyti ir prisiminti, jog parlamentarai tik užbaigė iki šiol net nežinomų arba jau spėtų pamiršti pokario laisvės kovotojų, politinių kalinių bei tautos sąjūdžio pirmųjų aktyvistų pradėtą ir įpusėtą darbą. Nemenkinant 1990-ųjų kovo 11-osios reikšmės, galima drąsiai pasakyti, kad lietuvių tauta, kartu su kaimynėmis, savo valią pareiškė Baltijos kelyje, o politikams liko tik šią valią įteisinti. 

Šiandieną retas beprisimena, ką 1988-ųjų rugpjūčio 23-iąją Vingio parke pasmerkti Molotovo-Ribentropo paktą susirinkusiai miniai kalbėjo Justinas Marcinkevičius, niekas nebeprimena, kas buvo to renginio organizatoriai – pirmieji laisvės šaukliai. Prieš kelias savaites Ariogaloje vykusiame laisvės kovotojų ir tremtinių sąskrydyje, oratorinio meno mylėtojams skirtoje vienoje iš slėnio mažųjų scenų, nuostabaus balso dainininkei dainuojant pagal J. Marcinkevičiaus eiles, ašaras braukė žilagalviai tremtiniai ir net jaunieji klausytojai. Tik čia prisiminta, kad didis poetas buvo vienas pirmųjų išsvajotos ir nepasakomai brangintos laisvės pranašų. Ne vienas pajautė ir kaltę, primiršęs, jog didžiausios negandos nesunaikino Lietuvos tik todėl, kad ji yra šventovė, kad jis yra gimtinė. 

Estijoje gimė nuostabi Baltijos kelio idėja, o jos įgyvendintojai Lietuvoje buvo ne plačiai šlovinami politikai, o juodadarbiai Sąjūdžio entuziastai, vėliau supeikti, iš politikos išstumti, užmiršti ir palikti likimo valiai. Šie sąjūdiečiai, atsisakę veltis į politines avantiūras, išduoti nepriklausomybės idėjas, veidmainiauti prieš tautą, pasirodė neįdomūs, nereikalingi ar net pavojingi besikuriančioms partijoms. Partijų lyderiams nereikėjo, kad šalia maišytųsi žmonės, kurie juos prilaikytų ir kritikuotų, kuriems patiems nieko nebūtų galima prikišti. Tokie žmonės nepriklausomybę jau išsikovojusios Lietuvos politikai pasirodė esą kliuviniai, visiškai netinkami ir nereikalingi. 

Praėjusį pirmadienį – rugpjūčio 23-iąją – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo švenčiama Baltijos kelio 15-os metų sukaktis. Žmonės rinkosi ten, kur tą įsimintiną dieną stovėjo susikibę rankomis. Kiekvienas miestas ir miestelis yra pasistatęs savo kryželius, nedidelius paminklėlius ar atminimo lenteles. Prie vieno tokio paminklėlio, sukurto Telšių tuometinio taikomosios dailės technikumo akmens specialybės diplomanto Ričardo Malinausko, Via Baltica kelyje, tarp Panevėžio ir Pasvalio, susirinko telšiškiai. Ne tiek gausiai, kiek kažkada stovėjo Laisvės kelyje, bet vis tiek nemažas būrelis. Visi laukė, kada iš Vilniaus Gedimino pilies bokšto bus atvežta ir per kaimynystėje stovinčių kuršėniškių rankas perduota Atminimo puokštė, kurią reikės perduoti už keleto kilometrų, arčiau Latvijos sienos įsikūrusiems šiauliečiams. 

“Neįmanoma pamiršti draugiškumo ir gerumo žmonių, supusių mus tą dieną. Niekas neskaičiavo nei laiko, nei išlaidų. Visi jautėme pareigą atgimstančiai Tėvynei. Tada buvo ir mūsų paminklėlio atidarymas. Grindiniui akmenis, akmenukus kartu su vaikučiais rinko ir skautai”, - pasakojo Baltijos kelio dalyvė, Telšių rajono sąjūdžio tarybos narė Bernadeta Liutkevičienė. 

“Baltijos keliui ruošėmės kaip pačiam svarbiausiam gyvenime įvykiui. Iš tiesų tai buvo pats nuostabiausias gyvenime įvykis, labiausiai ir ilgiausiai lauktas. Kiek partizanai tokios akimirkos laukė miškuose, kaliniai – sovietiniuose lageriuose, tremtiniai – amžino įšalo žemėje ir Sibire. Kaip skaudu, kad ne visi sulaukė, - negalėjo nuslėpti džiaugsmo, bet kartu ir jį lydinčio liūdesio Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto lektorė Adelė Zinkevičienė. - Tie, kurie sulaukėme, buvome labai laimingi”. Telšietė apgailestavo, kad keičiasi kartos, vis daugiau bendražygių pasitraukia iš gyvųjų tarpo, o Baltijos kelias pamažu nueina užmarštin ir atitenka istorijai. 

“1989 metų rugpjūtį vyko stebuklingas renginys. Kad tokios laisvės, tokios šventės sulauksiu gyvas, net nebesvajojau. Visi stovėjome kaip broliai ir sesės. Džiaugiuosi, kad, švenčiant Baltijos kelio 15 metų sukaktį ir vėl galiu dalyvauti”, - savo nuotaikomis dalijosi Albertas Gargasas, pokario metais Akmenės rajone veikusios Alkos rinktinės partizanas, suimtas ir nuteistas 25 metams katorgos. Kovotojas kalėjo Džeskazgane, Kazachijoje, po to buvo perkeltas į Vladimiro kalėjimą. 

Į pokalbį įsijungia stabtelėjęs Kazimieras Bandzevičius, Didžiosios kovos apygardos Jono Misiūno vadovaujamos Žalio velnio rinktinės partizanas, suimtas 1950 metais ir nuteistas mirties bausme, kuri buvo pakeista 25 metais kalėjimo Vorkutos lageryje. “Į Baltijos kelią atvažiavo visa mano šeima. Pamatęs kas čia dedasi jau tikėjau, kad Tėvynė nuo bolševikų bus apginta, kad bus iškovota laisvė, - prie kovų draugo pasakojimo pridūrė K.Bandzevičius. – Kad visa tauta išliktų tokia, kokią ją pamačiau susikabinusią rankomis, kad būtų tokia kaip čia šiandieną susirinkę žmonės”. 

Privažiuoja automobilių kolona, iš Vilniaus vežanti Atminimo puokštę, o Telšiams ją perduoda kaimynai iš Kuršėnų. Tenka atsisveikinti su žemaičiais ir kartu su puokštę vežančia kolona keliauti link Latvijos sienos. Telšiškiai puokštę patiki vienai iš Baltijos kelio akcijos koordinatorių Irenai Vasinauskaitei, kuri puokštę nuveža ir įteikia šiauliečiams, šie – šilutiškiams. 

Taip aplankome pakelėje įsikūrusius šventės dalyvius iš Tauragės, Šilalės, Plungės ir kitų Šiaurės bei Vakarų Lietuvos miestų. Džiugu, kad šalia žilagalvių senelių bei močiučių gausu ir jaunimo. Privažiuojame Pasvalį, kur visus pasitinka pats rajono meras ir didžiulis būrys rankomis bei vėliavėlėmis mojuojančių pasvaliečių. Atminimo puokštės kelionė pasibaigia aikštelėje prie pasienio muitinės posto. Čia jau laukia didelis būrys mūsų kaimynų iš Latvijos. 

Dar prieš oficialiąją mitingo dalį pavyksta trumpam pakalbinti visur skubančią Baltijos kelio Atminimo puokštės perdavimo akcijos iniciatorę Angonitą Rupšytę. Išgirdusi, kad renginiu domisi ir spauda, labai apsidžiaugė. “Prieš penkiolika metų pačiai išvažiuoti į Baltijos kelią neteko – pasilikau Sąjūdžio būstinėje, dirbau mažai kam pastebimus darbus. Ašaros riedėjo žiūrint pro langą. Bet širdimi aš taip pat buvau kelyje, - dalijosi prisiminimais pašnekovė. - Buvo toks tautos dvasinis pakilimas, kad sunku apsakyti. Pasaulis jau buvo primiršęs, kad Baltijos tautos tebėra pavergtos, reikėjo apie tai pranešti. Tai buvo laisvės kelias, knygnešių, savanorių, partizanų ir visų laisvės kovotojų praminto kelio tąsa. Mintis rengti Baltijos kelio 15-ųjų metinių minėjimą gimė spontaniškai, tačiau jai entuziastingai pritarė visi pirmieji – 1989-ųjų – sąjūdiečiai. Šiandieną džiugu buvo matyti vėl atgimstantį dvasinį žmonių pakilimą.” 

Vakarą vainikavo Latvijos Respublikos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos netikėtas atvykimas ir jos nuoširdūs palinkėjimai lietuvių bei latvių tautoms, šventės organizatoriams ir dalyviams. 

    Atsisveikinus iki naujo susitikimo su šventės rengėjais – pirmaisiais Sąjūdžio aktyvistais bei dalyviais, išliko ir sustiprėjo viltis, kad pavyks nuvalyti užmaršties dulkes nuo Baltijos kelio. Šis kelias gali ir vėl atgimti, tapti Lietuvai tuo, kuo “Solidarumo” profsąjunga tapo kaimynei Lenkijai. Svarbiausia, kad dar nepalūžę ir savo idealų neatsisakę, jų neiškeitę tikrieji sąjūdiečiai, 1989-ųjų Baltijos kelio entuziastai. Pakils jie, su jais kartu eis ir visa Lietuva. 

 

Parašykite komentarą

CAPTCHA