Šiaulietis visuomenininkas Edvardas Kuvikas
Vytautas Kabaila, „Laisvas laikraštis“
2010 m. kovo 27 d.
Kada Šiauliuose buvo pigiausia šiluma? Prie Chruščiovo, Brežnevo, Gorbačiovo, t.y. prie ruso? Ne. Šiluma Šiauliuose pigiausia šiandien, prie ... Netikite, tai pasižiūrėkite į nuotraukas, kurios apie šilumos perteklių mieste svečiui pasako lyg ir viską.
Dėl tokios paradoksalios situacijos gal nereikėtų kaltinti vien tik dabartinių miesto vadovų – juk ne ką geriau buvo ūkininkaujama valdant ir jų pirmtakams. Panašu, jog ir būsimosios miesto galvos tokių bei panašių problemų nematys ar nenorės spręsti. Padėtis tarsi be išeities. Kas dėl to kaltas ir kas už tai moka?
Vieni sako, kad nėra politinės valios, kiti – trūksta pinigų, treti teisinasi tuo, kad Šiauliuose jau seniai nebėra šeimininko. Mat miestą pakaitomis valdantys skirtingų partijų politikai vieni iš kitų nebereikalauja jokios atsakomybės – jūs nematysite mūsų, o mes, grįžę į valdžią, nepastebėsime jūsų.
Jokios atsakomybės iš politikų nereikalauja ir viešąjį interesą privalantys ginti teisėsaugos pareigūnai – mes nesikišime į jūsų ūkį, o jūs nelįskite į mūsiškį. Taip Šiauliai ir gyvena politikams, valdininkams bei pareigūnams solidariai laikantis principo, kviečiančio niekada nepamiršti, jog ranka ranką plovė, plauna ir plaus.
Tiesa, kartais dar prisimenama, kad yra tokia piliečių grupė kaip miesto gyventojai, tačiau šie politikų bei valdininkų dėmesiu pamaloninami tik likus keliems mėnesiams iki rinkimų. Po rinkimų, kaip taisyklė, išrinktųjų pažadai, dėmesys ir meilė ištirpsta kaip žiemos sniegas pavasariui atėjus.
Kad akcinė bendrovė „Šiaulių energija“ gamintų kuo daugiau šilumos, tuo suinteresuoti dujų, dyzelinio kuro ir mazuto tiekėjai. Miesto politinių partijų lyderiai, savo ruožtu, gyvybiškai suinteresuoti kuo didesnėmis verslininkų aukomis demokratijai stiprinti ir, panašu, kad jau nebėra jokių kliūčių, jokios politinės valios šiai traukai atsispirti. Tokios aukos būtinos partinių aparatų išlaikymui, rinkiminėms kampanijoms finansuoti, spaudai, radijui ir televizijai pirkti.
Už verslininkų aukojamus pinigus samdomi patyrę viešųjų ryšių specialistai, žinantys kaip rinkėjams patarti ir bent trumpam jiems sukurti porinkiminio rojaus iliuziją.
Šiuo atveju, beje, kaip ir visais kitais atvejais, politikų ir verslininkų nuomonės visiškai sutampa, todėl stengiamasi gaminti kuo daugiau šilumos, pirkti kuo daugiau kuro šilumai gaminti.
Ir šioms pastangoms nebe kliūtimi tampa net absurdiški vaizdai, kiekvieną žiemos rytą prabudusius miestiečius kviečiantys susimąstyti, kodėl akcinė bendrovė „Šiaulių energija“ taip abejingai šildo ne tik juos, bet ir žemę bei dangų. Sakoma, kad miesto šiluminėms trasoms ir visam šilumos ūkiui atnaujinti nėra pinigų, kad pinigų tam nebuvo nei prieš 15, nei prieš 10, nei prieš 5 metus, kad pinigų tam nebus ir ateityje. Nė velnio!
Mieste klestėte klesti pinigų plovyklomis vadinamos viešosios įstaigos, pinigai plaute plaunami per atviruosius konkursus, net už formalius projektų viešinimo darbus mokama dešimtimis tūkstančių litų, o valdininkų ir tarnautojų skaičius mieste per pastaruosius 20 desovietizacijos bei kompiuterizacijos metų ne sumažėjo, o ženkliai išaugo. Argi tai ne absurdas?
Europos Sąjungos milijonai skirstomi ne pagal viešąjį interesą, t.y. skiriami ne investicijoms į infrastruktūrą, gamybos bei verslo sąlygų gerinimą, sąžiningos konkurencijos stiprinimą ir panašiai. Minėti milijonai skirstomi pagal parengtų projektų patrauklumą, kurį įvertina šiuos milijonus skirstantys asmenys.
Kada Petro įmonei, neįdėjusiai darbo, proto, rizikos bei investicijų, o tik pasisamdžiusiai apsukrų konsultantą ir susimokėjusiai konsultanto rekomenduotą sėkmės mokestį ima birti neuždirbti didžiuliai pinigai, savo darbu, protu, rizika bei investicijomis skaidrius verslus sukūrusioms Jono, Antano, Prano ir Kazimiero įmonėms lieka tik pasitraukti Petro įmonei iš kelio ir tyliai bankrutuoti.
Tai dar sovietiniais laikais garsėjusio lietuviško darbštumo, ūkiškumo, verslumo ir sąžiningumo visiškas išsigimimas. Ar ilgai dar gyvensime ne iš darbo, o iš paramos ar išmaldos, ar ilgai dar išliksime jei jau nebe piliečiais, tai bent žmonėmis? Kartu su šiluma iš avarinės būklės šiluminių trasų į dangų kyla ir šiauliečių pinigai, ir viltys apie geresnį gyvenimą. Pūva šiluminės trasos, pūva visa energetika, pūva ir dar tik dvidešimties metų tesulaukusi mūsų valstybė.
Dviejų šiauliečių visuomenininkų – Valentinos Ryžakovos bei Edvardo Kuviko – iniciatyva skaitytojams pateikiamas fotoreportažas apie šiltąsias Golfo sroves mūsų mieste, kurios šią žiemą piktino gyventojus ir tarsi vėžys ėdė jų pinigines.