Siunčiu Vidaus reikalų ministerijos Administravimo departamento Teisės ir personalo skyriaus patarėjo Arūno Sodonio 2020 m. balandžio 27 d. elektroninį laišką „Dėl saugios kaimynystės“, kuriuo buvo atsakyta į Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų asociacijos „Visuomeninės iniciatyvos“ 2020 m. kovo 9 d. raštą Nr. 06 V.
Gautame laiške patalpinta internetinė nuoroda, pagal kurią galima pasižiūrėti arba atsisiųsti leidinį „Saugios kaimynystės vadovas“.
Šiame leidinyje, kaip vienas iš gerosios praktikos pavyzdžių, minima savanoriškų saugos būrių veikla Šiauliuose, apimanti viešosios tvarkos palaikymą, paramą neįgaliesiems, vienišiems, vargstantiems žmonėms, nusikalstamumo prevenciją. Tai kartu nuoroda ir į tai, kad Saugios kaimynystės programa veikia ir yra finansuojama Vidaus reikalų ministerijos.
Tačiau patarėjo Arūno Sodonio 2020 m. balandžio 27 d. elektroniniame laiške pateikta ne visa informacija, kurios asociacija prašė 2020 m. kovo 9 d. rašte Nr. 06 V. Leidinys „Saugios kaimynystės vadovas“, kad ir labai patraukliai parengtas, deja, ne viską pasako apie saugų gyvenimą kaimynystėje.
Visi rūpinamės savo turto patikimesne apsauga, tačiau dažniausiai tai darome individualiai, pavieniai. Ir tai nusikaltėliams paranku. Pavieniai veikiame todėl, kad saugią kaimynystę suprantame skirtingai, kiekvienas savaip, nėra vieningo, atsakingo ir visiems vienodai suprantamo šios sąvokos išaiškinimo.
Vieni gyventojai galvoja, kad geriausias turimo turto draudimas nuo vagysčių – sąžiningai mokėti mokesčius valstybei, kuri ir užtikrins savo mokesčių mokėtojų turto apsaugą, kiti sako, kad turimą turtą reikia papildomai drausti privačiose draudimo kompanijose, nes valstybė neužtikrina ir neužtikrins savo piliečių turimo turto apsaugos.
Treti sako, kad nereikia valstybei mokėti visų mokesčių, nes ji jų efektyviai ir pagal paskirtį vis tiek nepanaudoja, o sutaupytas lėšas galima būtų skirti, pavyzdžiui, kad ir turto draudimui draudimo kompanijose nuo galimų vagysčių. Jų nuomone, nepriklausomai nuo to, kad visus mokesčius sąžiningai mokėsi valstybei, ji neužtikrins patikimos turto apsaugos ir, įvykus vagystei, dažniausiai nieko neišaiškins ir nekompensuos pavogto, t. y. neišsaugoto, turto vertės, neišreikalaus pasisavinto turto iš nusikaltėlių, pasisavintą turtą iš jų pusvelčiui supirkusių asmenų.
Kalba šiuo atveju neina apie didesnės nei vidutinės vertės turtą, į kurio apsaugą savininkai investuoja papildomai, t. y. stato stebėjimo kameras, įrengia brangias signalizacijas, perka kitas apsaugos priemones, samdo privačias turto saugos bendroves, dideles grynųjų pinigų sumas, brangenybes saugo bankų saugyklose ir pan.
Visos trys paminėtos nuomonės, o jų gali būti ir daugiau, vertos viešų diskusijų, kad ir saugios kaimynystės grupėse.
Saugios kaimynystės programos šalininkai sako – gyvenamosios vietovės gyventojų tarpusavio bendradarbiavimas, jų bendruomenės bendradarbiavimas su policija, savivaldybės, kitomis institucijomis stiprina saugią kaimynystę, užtikrina patikimą tos gyvenamosios vietovės gyventojų turto apsaugą.
Saugios kaimynystės programos kritikai sako, kad tai, geriausiu atveju, užtikrinti patikimą gyventojų turto apsaugą gali tik tose gyvenamosiose vietovėse, kuriose veikia saugios kaimynystės grupės. Bet vagių tai nestabdys – jie eis vogti į tas gyvenamąsias vietoves, kur nėra saugios kaimynystės grupių ir ten vagysčių skaičius bus atitinkamai didesnis. Kuo nusikalsta tų gyvenamųjų vietovių gyventojai, kurie moka visus mokesčius valstybei, bet neturi įkūrę saugios kaimynystės grupių ir pas juos turto vagysčių ima vykti ženkliai daugiau nei įprastai?
Beje, daugelis nusikaltėlių, kaip rašoma leidinyje „Saugios kaimynystės vadovas“, ir patys pripažįsta, kad Saugios kaimynystės ženklas juos priverčia rinktis kitą teritoriją. Priverčia ne atsisakyti nusikalstamų sumanymų, ne mažinti jų apimtis, atsisakant nusikalstamų veiklų, o rinktis kitą teritoriją.
Vagių nukreipimas į kitas gyvenamąsias vietoves nėra ir negali būti laikomas išeitimi sprendžiant saugios kaimynystės klausimus nei miesto, nei šalies mastu.
Ar dirbantys ir mokesčius valstybei mokantys gyventojai, siekdami, kad būtų užtikrinta bent minimaliai patikima turto apsauga, bent minimaliai patikimas turto saugumas, privalo kurti saugios kaimynystės grupes, kurioms reikia skirti nemažą dalį ir darbo laiko, ir lėšų, ir laisvalaikio? Juk dalyvavimas saugios kaimynystės grupių veikloje reiškia atsisakymą galimybės po darbo pailsėti, pabūti kartu su šeima, artimaisiais, poilsio gamtoje, knygų, sporto varžybų, televizijos laidų, kino, repeticijų, treniruočių, teatro, koncertų, parodų, t. y. poilsio ir asmenybės vystymo, tobulinimo.
Jeigu kam nors veikla saugios kaimynystės grupėse yra ir poilsis, ir bendravimas, ir savęs tobulinimas, ir laisvo laiko prasmingas panaudojimas, tai yra sveikintina, tai yra labai gerai, bet saugios kaimynystės grupių nekūrimas ir nedalyvavimas jų veikloje, sąžiningai mokant mokesčius valstybei, neturi lemti tos gyvenamosios vietovės gyventojų turimo turto padidinto nesaugumo, dirbtinai didinamo vagysčių skaičiaus toje gyvenamojoje vietovėje.
Kitas dalykas būtų, jeigu saugios kaimynystės grupių veikla sumažintu vagysčių skaičiumi toje gyvenamojoje vietovėje atitinkamai nepadidintų vagysčių skaičiaus kitose gyvenamosiose vietovėse, kuriose nėra saugios kaimynystės grupių. Kad tai galima būtų pasiekti, reikia patikslintos saugios kaimynystės sampratos, valstybiniu mastu aiškiai suformuluotos ir teisiškai įtvirtintos saugios kaimynystės sąvokos, Saugios kaimynystės programos, tikslingai nukreiptos ne tik savo gyvenamosios vietovės apsaugai, bet ir nusikalstamumo prevencijai, jo šaknų pakirtimui ir gyvenamosios vietovės, ir miesto, ir visos šalies mastu.
Yra nemažai galimybių apsisaugoti nuo vagysčių. Tai turto draudimas, signalizacijos įrengimas, pinigų ir vertybių saugojimas ne namuose, bet banko saugyklose, privačių saugos tarnybų paslaugos. Tačiau visa tai reikalauja papildomų išlaidų ir tokias išlaidas sau leisti gali tik prabangesnio ir prabangaus turto savininkai.
Kaimynystėje gyvenančių gyventojų tarpusavio bendradarbiavimas ir bendradarbiavimas su policija, savivaldybe, kitomis institucijomis sustiprina jų materialaus turto apsaugą. Bet to nepakanka, nes vagysčių skaičius nuo to nemažėja. Nepaisant policijos pareigūnų veiksmų, ištiriama tik ketvirtadalis įvykdytų vagysčių. Ši liūdna statistika rodo, kad, pirmiausia, per silpnos policijos galimybės, nepakanka esamų policijos pareigūnų pajėgų, jų kvalifikacijos.
Tačiau nenoriai kalbama apie nepakankamą policijos finansavimą, policijos skyrių, nuovadų ir etatų trūkumą, gatvėse nebepatruliuojančius pėsčiuosius policijos pareigūnus, sunkumus, su kuriais susiduria gyventojai, kai jiems reikia įveikti nepagrįstai didelius atstumus, norint nuvykti į artimiausią policijos skyrių ar komisariatą.
Ilgokai užtrunka, kol policija atvyksta į nusikaltimo vietą, neretai į nusikaltimo vietą policija iš vieno miesto galo važiuoja į kitą, į abi puses sukardama 10 ir daugiau kilometrų.
Kai kalbama apie tai, kad ištiriama tik ketvirtadalis vagysčių, per mažai kalbama apie policijos pareigūnų darbo sąlygų gerinimą, geriausių specialistų išlaikymą ir pritraukimą į policijos gretas, policijos teikiamų paslaugų kokybės gerinimą.
Panašu į tai, jog, toliau einant tokiu keliu, greitai gyventojams bus pasiūlyta, kad jų gyvenamosiose vietovėse vėl patruliuos pėstieji policijos pareigūnai, jeigu ... gyventojai sutiks už tai mokėti valstybei 50 % patruliavimo išlaidų.
Negalima pritarti tam, kad naikinami policijos skyriai, nuovados, mažinamas policijos darbuotojų skaičius ir visa tai bandoma kompensuoti saugios kaimynystės grupių, savanoriškų saugos būrių, nemokamai sutinkančių viešąją tvarką palaikyti savanorių sąskaita.
Tegul valstybė, disponuodama gyventojų mokamais mokesčiais, pirmiau užtikrina normalų policijos darbą, bent minimaliai efektyvią nusikaltimų prevenciją, bent minimaliai patikimą mokesčių mokėtojų turto apsaugą, o mokesčių mokėtojai, jausdami valstybės pastangas, dėmesį ir paramą, noriai dalyvaus savanoriškų saugos būrių veikloje, kurs saugios kaimynystės grupes, padėsiančias policijai užtikrinti saugumą ir viešąją tvarką.
Pasigendama išsamesnės informacijos, kaip gyventojai yra skatinami pranešti policijai apie potencialiai galimas, vykstančias ar įvykusias vagystes, kaip gyventojai, pranešę policijai apie potencialiai galimas, vykstančias ar įvykusias vagystes, yra apsaugomi nuo nusikaltėlių keršto, kas ir kaip jiems atlygina dėl to patirtus nuostolius.
Neretai ir gyventojai, ir policija, matydami potencialias grėsmes, yra bejėgiai ką nors padaryti, kol neįvyksta nusikaltimas.
Leidinyje „Saugios kaimynystės vadovas“ nekalbama apie teisės aktų pataisas, kurios galėtų iki minimumo sumažinti grėsmes gyventojų turto saugumui, apie saugios kaimynystės grupių domėjimąsi tokiomis pataisomis, nieko nerašoma apie saugios kaimynystės grupių įsitraukimą į viešojo valdymo procesus, viešojo valdymo sprendimų, susijusių su saugumo užtikrinimu gyvenamosiose vietovėse, priėmimo procesus.
Saugios kaimynystės samprata, išaiškinta ir patvirtinta valstybiniu mastu, pagal šios sąvokos išaiškinimą parengta ir įgyvendinama saugios kaimynystės programa gyventojams užtikrintų pakankamai patikimą jų turto apsaugą.
Tačiau valstybiniu mastu suformulavus ir teisiškai įtvirtinus saugios kaimynystės sąvoką, atitinkamai turėtų būti keičiami ir kiti teisės aktai, o užtikrinimas tinkamos viešosios tvarkos ir gyventojų saugumo jų gyvenamosiose vietovėse, valstybei atsieitų gerokai brangiau nei atsieina dabar.
Telefoninio pokalbio metu į pasiūlymą bendradarbiauti su Šiaulių miesto savivaldybės gyventojais, nevyriausybinėmis ir bendruomeninėmis organizacijomis kartu aptariant, suformuluojant ir įteisinant nepakankamai išsamią saugios kaimynystės sąvoką, Vidaus reikalų ministerijos specialistas su tuo iškart mielai sutiko, tačiau, matyt, pasikalbėjęs su savo vadovybe, prapuolė, o vėliau jau nebematė būtinybės kartu padirbėti šia tema, kartu spręsti saugios kaimynystės sąvokos aptarimo, suformulavimo ir įteisinimo klausimą.
Tai taip pat nemažai ką pasako apie šiandienę saugią kaimynystę, jos problemas ir artimiausias perspektyvas, jeigu niekas nesikeis, jeigu žmonės patys nieko nedarys, jeigu jų iniciatyvų nepalaikys, nuo jų šalinsis valstybės ir savivaldybių institucijos.
Kai tik kalba pasisuka apie saugios kaimynystės sąvokos tikslinimą ir įteisinimą, gyventojų turto apsaugą, kurią užtikrinti privalo policija, valstybės institucijos tuoj pat atsisako toliau maloniai bendrauti, kad tik nereikėtų ta tema ką nors kartu rengti ar kitaip bendradarbiauti.
Panašu į tai, kad saugi kaimynystė kol kas yra daugiau deklaratyvi, formali, apsiribojanti šventėmis, lipdukais, plakatais, akcijomis ir konkursais, tačiau niekas neskatina, niekas nesiryžta šiek tiek plačiau ir giliau pažvelgti į šią sąvoką, kurios išsamus išaiškinimas ir įteisinimas padėtų užtikrinti kiekvienos gyvenamosios vietovės gyventojų realiai apčiuopiamą ir visapusišką saugumą.
Lietuvos policijos interneto svetainėje https://policija.lrv.lt/ patalpintame straipsnyje „Saugi kaimynystė – kas tai?“ rašoma: Lietuvoje saugios kaimynystės modelis grindžiamas bendradarbiavimu tarp policijos, savivaldos institucijų ir pačios bendruomenės, tačiau iki šiol nėra valstybės mastu suformuota aiški saugios kaimynystės sąvoka. Toks pat paaiškinimas pateiktas ir leidinyje „Saugios kaimynystės vadovas“.
Tačiau tokio saugios kaimynystės sąvokos neoficialaus išaiškinimo nepakanka, nes sąvoka „saugi kaimynystė“ yra tiek svarbi, kad ji turėtų būti suformuluota valstybiniu mastu, aiški ir suprantama gyventojams, įteisinta teisės aktuose.
Saugios kaimynystės grupės, kaip ir savanoriški saugos būriai, gali būti kaip saugumą sustiprinanti, papildomą saugumą užtikrinanti priemonė, bet ne kaip alternatyva policijos finansavimui, policijos darbui, kaip valstybei nieko nekainuojanti alternatyva policijai.
Lietuvoje Saugios kaimynystės programos plėtrai pagrindą sudarė 2003 metais patvirtinta Nacionalinė nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programa, kurios vienas iš uždavinių – didinti bendruomenės vaidmenį sprendžiant žmogaus ir visuomenės saugumo problemas“. Tai pažymėta leidinio „Saugios kaimynystės vadovas 6 ajame lape.
Internete bandant atsiversti Nacionalinę nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programą, atsiverčia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimas Nr. 1381 „Dėl Nacionalinės nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programos įgyvendinimo tarpinstitucinio veiklos plano patvirtinimo“ , kuriame nurodyta, jog Nacionalinė nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programa neteko galios nuo 2016 m. balandžio 19 d.
Tiesa, internete galima rasti Viešojo saugumo plėtros 2015 – 2025 metų programos įgyvendinimo tarpinstitucinį veiklos planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 370, kurio II skyriaus 1 punkte rašoma, jog vienas iš plano tikslų yra sukurti gyvenamąją aplinką, saugią nuo nusikalstamų veikų. Viena iš priemonių šiam tikslui įgyvendinti - rengti ir įgyvendinti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos programas ir priemones, plėtoti saugios kaimynystės idėjas ir policijos rėmėjų bei jaunųjų policijos rėmėjų veiklą. Šiai priemonei įgyvendinti 2016 metais buvo numatyta skirti 49,4 tūkst. Eur, 2017 metais – 49,4 tūkst. Eur, 2018 metais – 49,4 tūkst. Eur. Priemonės įgyvendinimas pavestas Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos.
Plane nėra atskirai pažymėta, kiek lėšų 2016, 2017 ir 2018 metais skirta saugios kaimynystės idėjų plėtojimui, kiek šių idėjų plėtojimui lėšų skirta 2019 ir 2020 metais. Plane neminima saugios kaimynystės grupių veikla, neaišku, ar šių grupių veiklai 2016, 2017 ir 2018 metais buvo skirta lėšų, ar šių grupių veiklai 2019 ir 2020 metais buvo skirta lėšų.
Plika akimi nesunku pastebėti, kad Lietuvos mastu tų 49,4 tūkst. Eur, kurie 2016 – 2018 metais kasmet buvo skiriami rengimui ir įgyvendinimui nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos programų ir priemonių, plėtojimui saugios kaimynystės idėjų ir policijos rėmėjų bei jaunųjų policijos rėmėjų veiklai, nepakanka. Panašu, kad 2019 ir 2020 metais šioms veikloms didesnių pinigų taip pat niekas neskyrė.
Pagrįstai kyla klausimas – ar šie pinigai minėtoms veikloms nebuvo skirti atitinkamai sumažinus policijos ir jos darbo jau ir taip nepakankamą finansavimą?
Leidinyje „Saugios kaimynystės vadovas“ (9 lapas) rašoma, jog Saugios kaimynystės programa padeda policijos pareigūnams sumažinti vagysčių, įsilaužimų, vandalizmo bei sukčiavimo atvejų skaičių, netgi mažina Kelių eismo taisyklių pažeidimų skaičių, jog Saugios kaimynystės programa apima tinklą, iš kurio Policijos departamentas gali rinkti naudingą informaciją apie nusikaltimus.
Tačiau internete nepavyko aptikti Saugios kaimynystės programos, kurią būtų galima perskaityti ir įvertinti, iš kurios būtų galima pasimokyti, pasisemti žinių. Aptikti pavyko tik sodininkų bendrijos „Šatrija“ parengtą Saugios kaimynystės programą:
http://www.sbsatijai.lt/informacija/saugios-kaimynystes-programa/
Leidinyje „Saugios kaimynystės vadovas“ (8 lapas) rašoma, jog Saugios kaimynystės programa – nusikaltimų prevencijos sudėtinė dalis, tačiau internete nepavyksta aptikti tikslios nusikaltimų prevencijos sąvokos. Internete galima rasti tik Mykolo Romerio universiteto mokslininkų patalpintą šios sąvokos išaiškinimą, kaip ją supranta nusikaltimų prevencijos specialistas Jakovas Gilinskis.
Nereikėtų pamiršti, kad saugi kaimynystė yra saugios gyvenamosios aplinkos sudėtinė dalis, ji turi apimti kai ką daugiau nei gyventojų materialaus turto patikimesnę apsaugą. Juk grėsmės gyventojams, gyvenantiems kaimynystėje, gali būti ne tik turtinės, bet ir fizinės, psichologinės, kt. Leidinyje „Saugios kaimynystės vadovas“ tik prabėgomis užsimenama apie fizines grėsmes gyventojams, keliančias pavojų jų saugiam gyvenimui kaimynystėje, ir beveik nieko neužsimenama apie psichologines grėsmes, kurios, ypač pastaruoju metu, nuolat auga ir stiprėja, kurių niekas tarsi nepastebi, nenori arba nedrįsta jų pastebėti ir viešai apie jas kalbėti.
Internete nepavyko rasti ir saugios gyvenamosios aplinkos tikslaus apibrėžimo. Daug kur, net ir kai kuriuose moksliniuose straipsniuose, saugi gyvenamoji aplinka netgi tapatinama su saugia kaimynyste, neįžvelgiant tarp jų jokio skirtumo.
https://drive.google.com/file/d/1eEbkslJYYbStVbaa6rFQSFuEaxHhLotH/view
https://www.facebook.com/savanoriskisaugos.buriai
PRIDEDAMA:
3. Lietuvos policijos interneto svetainėje 2020 m. balandžio 24 d. paskelbta informacija „Saugi kaimynystė – kas tai?“, 2 lapai.
Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų
asociacijos „Visuomeninės iniciatyvos“
pirmininkas Vytautas Kabaila
