2018 m. gruodžio 6 d. 

RENGINIO ATASKAITA

Viešoji įstaiga Šiaurės Lietuvos kolegija 2018-10-22 – 2018-12-31 laikotarpiu įgyvendina Šiaulių miesto pietinės teritorijos bendruomenių ir NVO projektą „Jungtinės NVO ir bendruomenių iniciatyvos klestinčios visuomenės link“. 

Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų asociacija „Visuomeninės iniciatyvos“, prisidėdama prie šio projekto įgyvendinimo, vykdo pilietinę iniciatyvą ir rengia pasiūlymus dėl Šiaulių miesto viešojo transporto pertvarkos. 

Projektą finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Projektą remia Šiaulių miesto savivaldybė. 

Šių metų lapkričio 29 d. Šiaurės Lietuvos kolegijoje (Tilžės g. 22, Šiauliai) vyko penktasis renginys „Pilietinė iniciatyva rengiant pasiūlymus dėl Šiaulių miesto viešojo transporto pertvarkos“. Iki metų pabaigos vyks dar vienas toks renginys. 

Renginyje dalyvavo 33 miesto viešojo transporto pertvarka suinteresuotas šiaulietis. Renginio pirmininkas – Vytautas Kabaila, renginio sekretorė – Aldona Lengvinienė. 

Renginyje dalyvauja uždarosios akcinės bendrovės „Busturas“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Silvas Gedaminskas, Marketingo ir plėtros skyriaus vadovė dr. Rigita Tijūnaitienė. 

Vyksta diskusija apie tai, ar kokybiškos viešosios paslaugos už priimtiną kainą gali miestą padaryti patrauklesniu investuotojams. Išryškėja bendra nuomonė – gali. 

Patrauklios viešosios paslaugos yra patrauklios ir nacionaliniams, ir užsienio investuotojams. 

Vytautas Kabaila. Norėčiau, kad į mūsų darbą dėl Konkurencijos įstatymo pataisų įsijungtų kaip galima daugiau Seimo narių, atstovaujančių visoms politinėms partijoms ir frakcijoms. Juk jiems visiems yra aktualu padėti ne tik Šiaulių, bet ir kitų miestų bei rajonų savivaldybių gyventojams

Lietuvos Respublikos Konstitucijos IV skirsnio „Tautos ūkis ir darbas“ 46 straipsnio 4 dalyje rašoma: „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.“ 

Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio „Įstatymo paskirtis“ 1 dalyje rašoma: „Šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje.“ 

Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatas, kaip ir likusias to paties straipsnio nuostatas, tiksliau paaiškina ir apibrėžia kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir, pirmiausia, Konkurencijos įstatymas. 

Jei Konkurencijos įstatymo tikslas yra saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje, tai būtent Konkurencijos įstatyme ir turėtų būti pateiktas sąvokos „sąžininga konkurencija“ išaiškinimas. 

Priešingu atveju, sąžiningos konkurencijos sąvoka bus žinoma ir suprantama tik Konkurencijos įstatymo kūrėjams, Konkurencijos tarybai ir tiems subjektams, kuriems Konkurencijos taryba kiekvienu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, individualiai išaiškins sąžiningos konkurencijos sąvoką. 

O tai, savo ruožtu, ir toliau sąlygos neišvengiamus atvejus, kai dalis ūkio subjektų, tokių kaip savivaldybių įmonės, ir vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos, tiksliai nežinodami, kas tai yra sąžininga konkurencija arba turėdami klaidingą šios sąvokos supratimą, nesikreips į Konkurencijos tarybą, kai atskirų ūkio subjektų ir vartotojų atžvilgiu bus pažeista sąžininga konkurencija, o pati Konkurencijos taryba tokių pažeidimų nepastebės ir tokių tyrimų neinicijuos arba jų nenorės imtis. 

Vartotojų interesams atstovaujančioms asociacijoms pagrįstai kyla neaiškumų - ar Konkurencijos tarybos subjektyvus supratimas apie sąžiningą konkurenciją atitinka vartotojų interesus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos tikslus, Tautos siekius ir lūkesčius? 

Mums žinomi pavyzdžiai, įskaitant Šiaulių miesto savivaldybės pavyzdį, patvirtina, kad Konkurencijos tarybos subjektyvus supratimas apie sąžiningą konkurenciją prieštarauja vartotojų interesams, pačiai sąžiningos konkurencijos sąvokai, kaip ją supranta vartotojai ir jų interesams atstovaujančios asociacijos. 

Sąžininga konkurencija viešųjų paslaugų srityje, mūsų nuomone, yra tokia konkurencija arba jos nebuvimas, kai didžiausią naudą teikiant viešąsias paslaugas gauna vartotojas, kai vartotojas už galimą pigiausią kainą gauna saugiausias, kokybiškiausias ir patogiausias paslaugas ne tik trumpalaikėje, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje. 

Rigita Tijūnaitienė. Kaip suprantate sąvoką – „konkurencijos nebuvimas“? 

Vytautas Kabaila. Kai savivaldybė, įvertinusi tai, kad pigiausias, kokybiškiausias ir patikimiausias paslaugas gali teikti savivaldybės vežėjas, su juo be konkurso sudaro tokių paslaugų teikimo sutartį. 

Birutė Rutkauskaitė. Ar individualus Konkurencijos tarybos supratimas apie sąžiningą konkurenciją yra kur nors aprašytas? 

Vytautas Kabaila. Konkurencijos tarybos nutarimuose, raštuose, skirtuose atskiriems paklausėjams. 

Birutė Rutkauskaitė. Sąžiningos konkurencijos sąvoką reikėtų išaiškinti ir įtvirtinti įstatymu, kad niekas negalėtų šios sąvokos aiškinti pagal savo subjektyvų supratimą ir interesus. 

Vygandas Narušis. Konkurencijos įstatymo 15 straipsnyje aprašyti veiksmai, kurie yra laikomi nesąžininga konkurencija. 

Rigita Tijūnaitienė. Kaip, kokia forma, Jūsų nuomone, geriausia būtų sužinoti, kad gyventojai yra patenkinti/nepatenkinti savivaldybės vežėjo darbu? 

Jonas Šidlauskas. Gyventojai turi turėti galimybę išsakyti savo nuomonę svarbiausiais vietos savivaldos klausimais. Tai numatyta ir Vietos savivaldos įstatyme. Savivaldybė gali pravesti gyventojų apklausą. 

Rigita Tijūnaitienė. Šiuo metu gyventojai raštu savo nuomonę dažniausiai išreiškia skundais, pasiūlymais. Bet tai nėra visapusiška gyventojų nuomonė ir tikrai nėra pasitenkinimo vežėjo paslauga vertinimas. Tuo labiau, kad pagyrimų, teigiamų aspektų mes, lietuviai, nelinkę viešai reikšti. Natūralu, kad ir geriausiai paslaugas teikianti įmonė gauna pastabų, kartais ir skundų dėl vieno ar kito jos veiklos aspekto, kad ir kaip norėtųsi ir būtų dedamos pastangos, kad jų nebūtų. 

Vytautas Kabaila. Šiaulių miesto savivaldybė ir uždaroji akcinė bendrovė „Busturas“ galėjo sėkmingiau pasirodyti Konkurencijos tarybos 2016 m. sausio 6 d. posėdyje, jei savivaldybė Konkurencijos tarybai būtų pateikusi atliktą tyrimą, patvirtinantį, jog savivaldybės gyventojai yra patenkinti uždarosios akcinės bendrovės „Busturas“ teikiamomis paslaugomis. 

Vygandas Narušis. Šiaulių miesto savivaldybės taryba, nepritarusi uždarosios akcinės bendrovės „Busturas“ generalinio direktoriaus 2017 metų veiklos ataskaitai, taip išreiškė savo neigiamą nuomonę apie įmonės veiklą. Tačiau savivaldybės gyventojų nuomonė yra kitokia ir jie politikams tai pasakė. 

Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8 punkte nurodyta, jog savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių, tačiau lygiai taip pat savivaldybės institucijų, taip pat ir valstybės institucijų, tokių kaip Konkurencijos tarybos, priimti sprendimai privačių ūkio subjektų interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų bendruomenės, t. y. savivaldybės gyventojų, teisių. 

Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 171 straipsnio „Viešųjų paslaugų teikimo organizavimas“ 2 dalyje rašoma: 

„Savivaldybių institucijos vežėjus teikti viešąsias paslaugas pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus parenka: 
1) konkurso būdu, vadovaudamosi Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytais reikalavimais;
2) tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartį su vežėju, atitinkančiu Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus.“ 

Reglamento 5 straipsnio 2 dalies a, b, c, d ir e punktuose reikalaujama, kad vietos kompetentinga institucija tinkamai kontroliuotų savo vežėją, kuris veiklą turi vykdyti tik jį kontroliuojančiai kompetentingai institucijai priklausančioje teritorijoje ir nedalyvauti tokių paslaugų vykdymo konkursuose už kompetentingai institucijai priklausančios teritorijos ribų. 

Tačiau Reglamentas nenurodo, kad kompetentinga institucija tik vienu atveju gali pati pasirinkti viešąsias paslaugas teikiantį keleivių vežėją - kai savivaldybei reikia imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas būtinųjų keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimas, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, privatūs vežėjai neprisiimtų. 

Šį atvejį, kaip vienintelį, 2015 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. KT3-N1/2015 10-ajame punkte nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. 

Silvas Gedaminskas. Kelių transporto kodekso 171 straipsnio 2 dalis buvo priderinta prie Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1370/2007. 

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. KT3-N1/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 9 punkte rašoma, jog Reglamento nuostatos dėl vežėjo viešosioms keleivių vežimo paslaugoms teikti parinkimo būdo taikomos, jeigu tai nedraudžiama pagal nacionalinę teisę, todėl vežėjo parinkimo būdo teisinis reguliavimas aiškintinas ir kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų, kuriais reguliuojamas viešųjų paslaugų teikimas, kontekste. 

Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimo 9 punkte toliau pateikiami tokie vežėjo parinkimo būdo teisinio reguliavimo išaiškinimai, į kuriuos būtina atsižvelgti: 

9.3. Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalį, kurioje nustatyti du keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo būdai, aiškinant kartu su nurodytomis Vietos savivaldos, Konkurencijos įstatymų nuostatomis, pažymėtina, kad savivaldybės, organizuodamos keleivių vežimą vietiniais maršrutais ir parinkdamos vežėjus šioms paslaugoms teikti, privalo vadovautis veiklos skaidrumo, priimamų sprendimų teisėtumo ir asmenų lygiateisiškumo principais; vykdydamos joms pavestas funkcijas, susijusias su keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimo organizavimu, inter alia parinkdamos vežėją minėtoms paslaugoms teikti, savivaldybės turi užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę keleivių vežimo srityje ir nepriimti sprendimų, kuriais teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri vežėjų rinkoje veikiantys ūkio subjektai ar jų grupės ir dėl kurių atsiranda arba gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. 

Tai reiškia, kad savivaldybės, turinčios pareigą užtikrinti bendrus interesus atitinkančių keleivinio kelių transporto paslaugų teikimą, neturi absoliučios diskrecijos nuspręsti dėl šias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo būdo. Savivaldybės sprendimus dėl keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo pagal Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktą (su vežėjais tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartis įstatyme numatytomis sąlygomis), o ne pagal 1 punktą (konkurso būdu), gali priimti tik tuo atveju, jeigu tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės.

Taigi savivaldybė, nuspręsdama dėl keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjo parinkimo būdo, turi atsižvelgti inter alia į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės teikti šias paslaugas.

10. Pareiškėjo ginčijamą Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktą aiškinant kartu su Vietos savivaldos, Konkurencijos įstatymų nuostatomis, taip pat Reglamento, į kurį ginčijamoje nuostatoje daroma nuoroda, nuostatų kontekste, pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtintas kitoks keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo būdas – vežėjo parinkimas ne konkurso tvarka, bet tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų teikimo sutartį – nustatytas siekiant sudaryti galimybę savivaldybių institucijoms imtis reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų, būtinų siekiant patenkinti bendrus ekonominius interesus, teikimas net ir tais atvejais, kai vežėjams tai komerciškai nenaudinga. Taigi savivaldybės, turėdamos pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, organizuodamos keleivių vežimą vietiniais maršrutais pagal ginčijamą Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktą vežėją šioms paslaugoms teikti gali parinkti tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartis įstatyme nustatytomis sąlygomis, o ne konkurso būdu, tik tais atvejais, kai reikia imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimas, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa apimtimi, tačiau kuris yra būtinas siekiant patenkinti bendruosius interesus, ir tik jeigu tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės.

11. Sprendžiant, ar Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas, perdavęs tam tikras keleivių vežimo veiklos organizavimo funkcijas savivaldybėms, laikydamasis iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperatyvų, inter alia jame įtvirtintų ūkinės veiklos tarnavimo bendrai tautos gerovei, sąžiningos konkurencijos, vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo imperatyvo, privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį savivaldybės užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų teises (inter alia kad vartotojai gautų kokybiškas, jų interesus atitinkančias, finansiškai prieinamas paslaugas net ir tais atvejais, kai teikti tokias paslaugas yra nenaudinga) keleivių vežimo srityje, taip pat nepaneigtų keleivių vežėjų lygiateisiškumo.

11.1. Minėta, kad pagal pareiškėjo ginčijamame Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės vežėją keleivinio kelių transporto viešosioms paslaugoms teikti gali parinkti tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartis įstatyme nustatytomis sąlygomis, o ne konkurso būdu, tik tais atvejais, kai reikia imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas šių paslaugų teikimas, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa apimtimi, tačiau kuris yra būtinas siekiant patenkinti bendruosius interesus, ir tik jeigu tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės.

Taigi Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas užtikrinti stabilų ir nenutrūkstamą bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą gyventojams (inter alia tais atvejais, kai tai komerciškai nenaudinga); pagal ginčijamą teisinį reguliavimą keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjas gali būti parinktas tik tokiu atveju, kai to neįmanoma padaryti konkurso būdu lygiomis sąlygomis jame dalyvaujant tiek savivaldybės įsteigtoms įmonėms, tiek privatiems ūkio subjektams. 

Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. KT3-N1/2015 9.3 punkte pateikto išaiškinimo, keleivių vežėjus parinkdamos savivaldybės privalo vadovautis veiklos skaidrumo, priimamų sprendimų teisėtumo ir asmenų lygiateisiškumo principais, turi užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę keleivių vežimo srityje ir nepriimti sprendimų, kuriais teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri vežėjų rinkoje veikiantys ūkio subjektai ar jų grupės. 

Savivaldybės sudaryti tiesiogines sutartis su savo vežėjais Kelių transporto kodekso 171 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta tvarka, Konstitucinio Teismo nuomone, gali tik tuo atveju, jei, sudarant tokias sutartis, nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai, bus įsitikinta, kad nėra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti tokias paslaugas, ir, jeigu tokių subjektų esama, bus užtikrinta, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės teikti šias paslaugas. 

Viskas čia būtų išbalansuota, patrauklu ir teisinga, bet ... Konstitucinis Teismas, pateikdamas išaiškinimą dėl Kelių transporto kodekso 171 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos, nevertina vartotojų (savivaldybės gyventojų, keleivių), kaip lygiateisių viešųjų transporto paslaugų rinkos dalyvių (subjektų), interesų. 

Konstitucinis Teismas 2015 m. sausio 15 d. nutarimu, to atskirai neakcentuodamas, pripažįsta, jog pagal Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę savivaldybėms viešąsias keleivinio transporto paslaugas pavesti teikti savivaldybės vežėjui, jei savivaldybės vežėjas tų paslaugų gali teikti pakankamai ir jos yra saugesnės, kokybiškesnės bei pigesnės nei jas teikiant įprastinėmis rinkos sąlygomis, yra draudžiama. 

Tokie Konstitucinio Tesimo veiksmai, mūsų giliu įsitikinimu, prieštarauja vartotojų (savivaldybės gyventojų, keleivių) interesams. 

Siekdamas sureguliuoti savivaldybių viešojo transporto veiklą taip, kad ji tarnautų tik privačių ūkio subjektų gerovei, gindamas tik privačių ūkio subjektų interesus, Konstitucinis Teismas, mūsų nuomone, pažeidžia Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatą, skelbiančią, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies nuostatą, kuri skelbia, jog valstybė gina vartotojų interesus. 

Nors Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies nuostata skelbia, jog valstybė gina vartotojų interesus, tačiau Konstitucinis Teismas 2015 m. sausio 15 d. nutarimo 11 punkte šalia Konstitucijos 46 straipsnio sąvokų „ūkinės veiklos tarnavimas bendrai tautos gerovei“ ir „sąžininga konkurencija“ vartoja ne sąvoką „vartotojų interesai“, o sąvoką „vartotojų teisės“, kuri turi daug siauresnę prasmę ir apima sąvokos „vartotojų interesai“ tik primityvesniąją dalį. 

Susiaurintai ir suprimityvintai aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies nuostatą, kuri skelbia, jog valstybė gina vartotojų interesus, Konstitucinis Tesimas tolimesniuose savo išaiškinimuose vartotojus realiai eliminuoja kaip viešųjų paslaugų rinkos ir sąžiningos konkurencijos subjektus, palikdamas jiems galimybę turėti ir ginti savo teises, tačiau paneigdamas jiems galimybę turėti ir ginti savo interesus. 

Konstitucinis Teismas 2015 m. sausio 15 d. nutarimo 11.1 punkte pažymi, jog Kelių transporto kodekso 171 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas užtikrinti stabilų ir nenutrūkstamą bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, tačiau čia pat paaiškina, jog keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjas gali būti savivaldybės parinktas tik tokiu atveju, kai to neįmanoma padaryti konkurso būdu lygiomis sąlygomis jame dalyvaujant tiek savivaldybės įsteigtoms įmonėms, tiek privatiems ūkio subjektams. 

Iš to galima susidaryti nuomonę, jog Konstitucinis Teismas, 2015 m. sausio 15 d. nutarime pasisakydamas dėl savivaldybių galimybės ne konkurso tvarka keleivių vežimui miesto maršrutais pasirinkti savo vežėją, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms, įpareigojančioms viešojo administravimo subjektus užtikrinti sąžiningos konkurencijos, kaip ją supranta Konstitucinis Teismas, laisvę, teikia pirmenybę prieš Kelių transporto kodekso 171 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punkto, kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, netgi prieš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių nuostatas. 

Jonas Šidlauskas. Konstitucinis Teismas nepalankiai žiūri į tai, kad savivaldybės nori išlaikyti savo įmones, teikiančias gyventojams viešąsias paslaugas. 

Stasys Paškevičius. Viešųjų transporto paslaugų vartotojų interesai Konstitucinio Teismo pasisakymuose apie viešąjį transportą yra eliminuoti. 

Jonas Šidlauskas. Ar nėra galimybės paklausti Konstitucinio Tesimo, kodėl jis taip daro? 

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. KT3-N1/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 2 ir 3 punktuose konstatuoja: 
2. /.../. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas. Konstitucinio Teismo aktuose (inter alia 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimuose) išdėstyta plati oficialioji konstitucinė doktrina, kuria atskleidžiamas Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys. 
2.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkio subjektų lygiateisiškumą ir kt.; jos yra neatsiejamos nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir iš jos pasitraukti (2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai). 
2.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų; nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokias esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija; pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, būtų varžoma jų iniciatyva, nesudaroma galimybių jai reikštis (2010 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. sausio 6 d., 2013 m. liepos 7 d. nutarimai).
2.3. Sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę; nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė ir būtų numatytos priemonės ir būdai jai apsaugoti; konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija suponuoja draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, kuriais yra ar gali būti iškreipiama sąžininga konkurencija, ir įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).
2.4. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu, antraip ūkinės veiklos teisinio reguliavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). 
3. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymais reguliuoja ir keleivių vežėjų ūkinę veiklą, nustato jos sąlygas, reikalavimus šios veiklos vykdymui, jos ribojimus ir draudimus, taip pat keleivių vežėjų ūkinės veiklos kontrolę (2008 m. kovo 5 d. nutarimas). Tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos, inter alia iš jos 29, 46 straipsnių kylančių imperatyvų. 
3.1. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą keleivių vežimo srityje, kai kurias šios veiklos organizavimo funkcijas gali, o kai kuriais atvejais ir turi, perduoti savivaldybėms. Pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymu; nė viena iš savivaldybėms priskirtų funkcijų nereiškia absoliutaus savivaldybių savarankiškumo atitinkamoje srityje (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai); vykdydamos priskirtas funkcijas, savivaldybės turi paisyti Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 5 d. nutarimas).
3.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, perdavęs tam tikras keleivių vežimo veiklos organizavimo funkcijas savivaldybėms, laikydamasis iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperatyvų, inter alia jame įtvirtintų ūkinės veiklos tarnavimo bendrai tautos gerovei, sąžiningos konkurencijos, vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo imperatyvo, privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį savivaldybės užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia kad būtų numatytos priemonės ir būdai jai apsaugoti, taip pat kad keleivių vežėjų rinka nebūtų monopolizuota), vartotojų teises keleivių vežimo srityje (inter alia kad vartotojai gautų kokybiškas, jų interesus atitinkančias, finansiškai prieinamas paslaugas net ir tais atvejais, kai teikti tokias paslaugas yra nenaudinga), taip pat nepaneigtų keleivių vežėjų lygiateisiškumo. 

Tai, kad valstybė gina tik vartotojų teises, bet nepripažįsta ir negina vartotojų interesų, kad nepasistengia, jog būtų oficialiai išaiškinta ir įteisinta sąžiningos konkurencijos sąvoka, kad teismai ir Konkurencijos taryba savo nuožiūra aiškindami sąžiningos konkurencijos sąvoką, nepripažįsta vartotojų kaip lygiaverčių rinkos dalyvių ir ignoruoja jų interesus, leidžia teigti, jog, pažeisdamos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies nuostatą, valstybė ir jos kontroliuojamos institucijos sudaro sąlygas pažeisti ir likusias Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas, apibrėžiančias šalies ūkio konstitucinį pagrindą. 

Valstybė, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis siekdama viešąsias keleivių pervežimo paslaugas norinčių teikti privačių ūkio subjektų gerovės, veikia prieš bendrą tautos gerovę. 

Jeigu valstybė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis nesiektų viešąsias keleivių pervežimo paslaugas norinčių teikti privačių ūkio subjektų gerovės bendros tautos gerovės sąskaita, tai valstybė, neveikdama prieš bendrą tautos gerovę, niekaip nepablogintų privačių ūkio subjektų gerovės, nes sąžininga konkurencija, kaip ją supranta vartotojai, privatiems ūkio subjektams neteikia pagrindo tikėtis teikti viešąsias keleivių pervežimo paslaugas veikiant prieš keleivių (vartotojų, savivaldybės gyventojų) gerovę ir jų interesus. 

Konstitucinis Teismas 2015 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. KT3-N1/2015 2.3 punkte konstatuoja, jog nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė, būtų numatytos priemonės ir būdai jai apsaugoti. 

Pateikdamas šį išaiškinimą Konstitucinis Teismas ignoruoja Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies nuostatą, skelbiančią, jog valstybė gina vartotojų interesus, nes, nustatydamas pareigą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti sąžiningos konkurencijos laisvę užtikrinantį teisinį reglamentavimą, eliminuoja vartotojų interesus. 

Jeigu Konstitucinis Teismas 2015 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. KT3-N1/2015 2.4 punkte konstatuoja, jog valstybės vykdomas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas, jei nebūtų paisoma konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, įtvirtinto Konstitucijos 29 straipsnyje, netarnautų bendrai tautos gerovei, tai valstybės taip vykdomas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nepaisant vartotojų interesų, kurių gynimas valstybiniu lygmeniu yra užtikrintas Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje, tuo labiau netarnauja bendrai tautos gerovei. 

Aptariami renginio savanorių parengti pasiūlymai dėl keleivių vežimo miesto reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugų konkurso sąlygų, aktualių Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams. 

Pasiūlymus pateikia Vygandas Narušis (6 pasiūlymai), Imantas Šteinertas (3 pasiūlymai), Birutė Rutkauskaitė (5 pasiūlymai), Irena Galskienė (3 pasiūlymai). 

Rigita Tijūnaitienė. Savivaldybė tikrai nereikalaus daugiau iš potencialių konkurso dalyvių nei reikalauja įstatymai. Kartais įmonė gali neturėti autobusų, materialinės bazės, bet gali turėti paslaugų sutartis. 

Silvas Gedaminskas. Europoje leidžiama reikalauti iš potencialių vežėjų konkurse, kad turėtų materialinę bazę, autobusus realius, o ne sutartyse ir pan. 

Rigita Tijūnaitienė. Kituose konkursuose, jei turi autobusus iškart ir gali pradėti teikti paslaugas pagal sutartį, pavyzdžiui, mėnesio bėgyje, gauni daugiau balų, jei per ilgesnį laikotarpį – mažiau. Vertinamas ekonominis naudingumas. 

Giedrima Butkienė. Reikia 30 autobusų, o tu, pavyzdžiui, turi tik 5. 

Rigita Tijūnaitienė. Visi punktai, kuriuos siūlote, teoriškai teisingi, bet ar bus galima juos konkurso nuostatuose realizuoti? Viskas turi būti suderinta su Viešųjų pirkimų komisija. 

Į klausimą dėl 12 naujų autobusų, Rigita Tijūnaitienė atsakė, kad šie autobusai bet kokiu atveju vis tiek bus skirti Šiaulių miesto keleiviams. Todėl, koks vežėjas belaimės, jais važiuos šiauliečiai. 

Vytautas Kabaila. Tikėkimės, kad savivaldybė dėl 12 naujų autobusų priims šiauliečiams geriausią sprendimą. Kai gausime iš savivaldybės atsakymą, galėsime kažką tiksliau pasakyti. 

Savanorių parengti pasiūlymai bus skirti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir aplinkos skyriui, kuris yra atsakingas už miesto viešojo transporto veiklą. 
Pasiūlymų projektas išsamesniam aptarimui renginio dalyviams bus išsiųstas elektroniniu paštu ir, jei pavyks viską suderinti, sekančio renginio metu vyks pasirašymas. 

Iki sekančio renginio tikimasi parengti ir pasiūlymų dėl Konkurencijos įstatymo pataisų projektą. Visi kviečiami dalyvauti ir šeštajame renginyje, kuris Šiaurės Lietuvos kolegijoje vyks 2018 m. gruodžio 13 d. 15.00 val. 

Renginio dalyviai kviečiami į Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Lieporių filialą, esantį šalia Kolegijos – Tilžės g. 36, kuriame 18 val. vyks literatūrinių personažų lėlių pristatymas. 

Renginio dalyviai kviečiami š. m. gruodžio 7 d. (penktadienį) dalyvauti Kalėdinės eglutės įžiebimo šventėje, kuri 17 val. vyks Šiaurės kolegijos aikštėje. 

Projekto vykdytojas 
Vytautas Kabaila

Renginio sekretorė
Aldona Lengvinienė