Petras Sventickas kartu su kitais Laisvės ugnies, uždegtos Kaune, Karo muziejaus sodelyje, nešimo dalyviais

Vytautas Kabaila, „Laisvas laikraštis“

2013 m. rugpjūčio 24 d. 
2018 m. spalio 9 d. redakcija

Dubysos slėnyje, šalia Ariogalos, š. m. rugpjūčio 3 d. (šeštadienį) vyko tradicinis Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“. 

„Šiltas rugpjūčio rytas, puiki gamta, Maironio apdainuota sraunioji Dubysa, likimo draugai, kuriuos sutinki tik kartą metuose, nuostabi, patriotinė visos tautos šventė – ko dar galėtų trokšti žmogus?“, - tokiais žodžiais apie renginį atsiliepė grupelė garbaus amžiaus kauniečių, slėnyje jau lūkuriuojančių šlaitu turinčios nusileisti pagrindinės eisenos. 

Sąskrydis prasidėjo buvusių Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių, rezistentų, Lietuvos kariuomenės, Latvijos ir Estijos delegatų, Lietuvos šaulių sąjungos, „Misija Sibiras“ dalyvių, skautų, įvairių visuomeninių organizacijų atstovų ir kitų svečių eisena nuo Ariogalos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios Dubysos slėnio link. 

Eiseną lydėjo Garbės sargybos kuopos kariai ir Karinių oro pajėgų orkestras. Sąskrydžio dalyviai tylos minute pagerbė okupacinio režimo aukas, žuvusius už Lietuvos laisvę, negrįžusius iš tremties. 

Prie Kankinių memorialo Ariogalos kapinėse Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai padėjo gėlių. 

Renginio metu Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas dimisijos majoras Vytautas Balsys, švenčiantis 90-ies metų jubiliejų, kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininko pavaduotoja Jūrate Marcinkevičiene pakėlė Lietuvos vėliavą. 

Skambant kaimyninių šalių valstybiniams himnams buvo pakeltos Latvijos ir Estijos vėliavos. Veikė paroda, pristatanti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 25-erių metų veiklą. 

Šv. Mišias aukojo buvęs politinis kalinys, vienas iš pogrindžio „Kronikos“ bendraautorių - Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, giedojo jungtinis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių choras, solistai. 

„Melskimės už tą kančios kelią, kurį patyrėme ir kuris atvedė į laisvę“, - šie arkivyskupo maldos žodžiai simbolizavo tai, kas visiems buvo šventa ir iki skausmo suprantama. 

„Misijos Sibiras“ dalyviai pristatė filmą apie savo paskutinę ekspediciją į trėmimų vietas Rusijoje. Kaip ir ankstesniais metais renginio dalyviai buvo kviečiami apsilankyti ir apžiūrėti kariuomenės įrengtą partizanų stovyklą, bunkerį, kurie tikroviškai atspindėjo partizanų kasdienio gyvenimo sąlygas. 

Iškilių žmonių pasisakymus paįvairino liaudiškų ir patriotinių dainų atlikėjai, koncertavo šiauliečių grupė „Kitava“. 

„Jau daugiau kaip 15 metų globojame šį renginį ir jo dalyvius. Globojame generolo Plechavičiaus karius, laisvės kovų dalyvius, prižiūrime žūties vietas. Neseniai sutvarkėme generolo Vlado Nagevičiaus kapą Kretingoje“, - apie savo nuveiktus darbus noriai pasakoja mūsų, šiauliečių, kaimynystėje įsikūrę Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno apskrities skyriaus nariai ir jų grupės vadovas – atsargos majoras Gediminas Reutas. 

„Būdama 10 klasės gimnazistė 1951 metais buvau dešimčiai metų nuteista už antitarybinės spaudos platinimą, popieriaus gabenimą. Tardoma šešis mėnesius buvau Vilniaus KGB rūmų požemiuose. Pirmasis lageris buvo Usole-Sibirskaja (Irkutsko sritis), dirbau plytų fabrike, - savo išgyvenimus pokario metais ir tremtyje pasakoja Eugenija Dragūnienė. – Grįžau į Lietuvą 1956 metais. Studijuoti pedagoginių mokslų, kurie traukė, negalėjau, teko mokytis Vilniaus maisto pramonės technikume. Baigusi mokslus atvažiavau dirbti į Kuršėnus. Gyvenimu tarybiniais laikais nesiskundžiu, bet jaučiau moralinį pažeminimą. Visi, kurie buvome politiniais kaliniais, grįžę į Lietuvą bijojome tarpusavyje bendrauti“. 

Į klausimą, kaip ji sutiko Lietuvos nepriklausomybę, p. Eugenija atsakė labai emocingai: „Visą dieną iš džiaugsmo verkiau“. 

„Iš pradžių į Ariogalos sąskrydį iš Kuršėnų važiuodavo du pilni autobusai, dabar - pusė autobuso, tik 30 žmonių. Vien šiais metais palaidojome šešis kolegas. Tiek pirmaisiais mūsų, kaip tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovotojų veiklos metais, tiek ir dabar didelę moralinę bei kitokią paramą mums teikia Alfredas Jonuška. Nuoširdus ačiū jam už tai. Kad šis sąskrydis, kad ši šventė neišnyktų, kad kažkas bent prisimintų, jog mes Lietuvai atidavėme savo jaunystę, - toliau savo mintis, pagrįstas gilia ir skaudžia gyvenimo patirtimi, dėsto buvusi politinė kalinė Eug. Dragūnienė. – Matom, kas darosi, ne tokios tikėjomės Lietuvos, valdžioje vėl tie patys, kurie mus trėmė ir sodino, jų vaikai, giminės, jų klano nariai. Tikėjomės, kad Sąjūdis viską pakeis, bet Sąjūdis suskilo, ten įsitvirtino tie, kurių būti neturėjo. Pirmasis Sąjūdis buvo vienoks, o antrasis jau visai kitoks, pusiau susiskaldęs. Ką nors pakeisti gali tik jaunoji karta. Dėl to, kas dabar vyksta, pirmiausia kalti mes patys – statėme paminklus, perlaidojome partizanus, o reikėjo imti valdžią ir niekam jos nepatikėti, tuo labiau tiems, kurie tarnavo okupantams“. 

Saulė pakrypsta jau link Vakarų, o šventės dar tik pats įkarštis. Dienos kaitrą šiek tiek atgaivina švelnus vėjelis, tarsi pakviestas tą dieną aplankyti Dubysos slėnį ir jo ištisus metus lauktus brangius svečius. 

Vieni sąskrydžio dalyviai ramiai sau šnekučiuojasi, kiti – rūpestingai ieško dar nesutiktų buvusių likimo draugų ir bendražygių, treti, ypač jaunesnieji, mezga naujas pažintis, ieško bendraminčių. 

„Tai vienintelė tokia šventė metuose. Tie, kurie grįžo iš Sibiro tremties, greitai nebeturės tiek jėgų, jų pramintu keliu turi eiti jaunimas. Į Sibirą net keliom bangom buvo tremiami ne pavieniai gyventojai, buvo tremiama Lietuva. Jauniems žmonėms linkiu neprarasti tos ugnelės, kuri buvo uždegta jų tėvų ir senelių“, - tokių minčių ir palinkėjimų buvo kupinas Petras Gvazdauskas, Vilniaus tremtinių grupės vadovas. 

Šventei einant į pabaigą pakalbinau vieną iš jos organizatorių Edvardą Strončiką, kuris savaitraščio „Laisvas laikraštis“ skaitytojams mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų: 

Kokią naudą nepriklausomai Lietuvai davė ir šiandieną duoda Ariogaloje kasmet vykstantys politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovotojų sąskrydžiai? 
Visų pirma, jau įvykusių 23 sąskrydžių pavadinimai – „Laisvės ugnis ateities kartoms“, „Su Lietuva širdy“ – ir šių sąskrydžių programinis turinys iki šiol buvo skirti likimo brolių ir sesių – buvusių tremtinių, politinių kalinių, rezistencijos dalyvių, visų Lietuvos laisvės kovotojų - kasmetiniam susibūrimui Ariogalos Dubysos slėnyje. Šiuose sąskrydžiuose ne tik pasidžiaugiama nepriklausomos Lietuvos pasiekimais – sąskrydžių dalyviai priima rezoliucijas ir pareiškimus aktualiausiais socialiniais, valstybės gynybos, visuomenės (ypač jaunosios kartos) tautinio ir patriotinio ugdymo klausimais. Deja, mūsų valstybės valdymo institucijos (Seimas, Vyriausybė, ministerijos), kurioms pagal jų kompetenciją yra adresuojami minėti dokumentai, ne visuomet į mūsų sąskrydžių dalyvių iškeltus reikalavimus atsižvelgia. 

Kokią naudą Ariogaloje vykstantys sąskrydžiai duoda Lietuvai ir kokią naudą mūsų valstybei jie duos ateityje? 
Visi įvykę sąskrydžiai buvo orientuoti tam, kad jaunesnioji Lietuvos karta – moksleivija, studentija, dalyvaudamos šiuose sąskrydžiuose, betarpiškai mokytųsi tremties, partizaninio pasipriešinimo, kitų laisvės kovų istorijos, taip vadinamos gyvosios istorijos. Tai ypač aktualu šiandien, matyt, tai bus aktualu ir ateityje, stebint kiek daug didžioji mūsų kaimynė Rusija skiria dėmesio ir lėšų okupacinio laikotarpio istorijos faktų iškraipymui ir net ištrynimui. 

Kokių ryžtingesnių veiksmų siekiant išsaugoti Lietuvą, kaip nepriklausomą, katalikišką ir suverenią valstybę, imtis šiandieną siūlo politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovotojų patirtis bei išmintis? 
Į šį plačios apimties klausimą mūsų asociacijos – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos – vardu atsakyti nesu įgaliotas, tad išsakysiu savo asmeninę nuomonę. 
Mes esame dėkingi Lietuvos žmonių išreikštai valiai (per Atkuriamojo Seimo – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos - priimtą dokumentą - 1990 metų Kovo 11-osios Aktą – ir priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją, šiuos pagrindinius dokumentus lydinčius vėlesnius dokumentus), įtvirtinusiai būsimosioms ateities kartoms laisvą, nepriklausomą, klestinčią Tėvynę. 
Mes džiaugiamės būdami Europos Sąjungos ir NATO saugių valstybių šeimoje. Tačiau esame susirūpinę, kad per mažai skiriame lėšų krašto apsaugos reikmėms (tebesame antri nuo galo pagal šį rodiklį NATO valstybių tarpe), kad per mažai skiriame dėmesio globalizacijos iššūkiams – emigracijai, finansinėms grėsmėms, terorizmo grėsmėms, gamtos apsaugai. 
Turime ir politinės valdžios trūkumų, mums nepriimtina tokia situacija, pavyzdžiui, vienas iš blogiausių pavyzdžių būsimiems rinkėjams, – kai prie šios kadencijos Seimo vairo vis dar sėdi teistas parlamentaras. 
Esu optimistas – mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai gyvens katalikiškoje klestinčioje Tėvynėje, tačiau tam reikia ne tik gražių žodžių, bet ir kasdienio nuoseklaus ir kantraus darbo vardan Lietuvos. 

Ačiū už pokalbį. 

Ariogalos sąskrydis patrauklus tuo, kad čia sau daug ko įdomaus ir reikalingo gali rasti kiekvienas. Kad ir, pavyzdžiui, chorus dievinantis Naglis Puteikis. 

„Čia esu savo tėvo, buvusio politinio kalinio ir tremtinio, pasiuntinys. Be galo malonu matyti ir klausytis tiek daug chorų. Mano tėvas buvo chorvedys. Nuostabu, kad tremtiniai susiburia dainuoti. Labai norėčiau, kad kiekvienais metais čia atvyktų vis daugiau tremtinių anūkų. Ko norėčiau palinkėti Lietuvai? Daugiau tiesos ir teisingumo“, - taip savo įspūdžius ir palinkėjimus išsakė N.Puteikis. 

Sąskrydžio metu buvo priimta ir keletas svarbių dokumentų: rezoliucija „Dėl jaunimo parengimo Tėvynės gynybai“, pareiškimai „Dėl jaunimo tautinio patriotinio ugdymo programos vangaus vykdymo“, „Dėl uždelstų istorinės atminties įamžinimo darbų“, „Dėl valstybinių pensijų atstatymo ir okupacijos žalos atlyginimo“. 

„Nepakartojamas jausmas, kai, atvykęs į sąskrydį, pamažu leidiesi į Dubysos slėnį. Tuomet iš visos širdies dėkoji Dievui, kad leido nugyventi dar vienerius metus. Ne mažiau stiprus ir nepakartojamas jausmas, kai, šventei baigiantis, kyli palikdamas Dubysos slėnį. Tuomet, dar kartą atsigręžęs ir apžvelgdamas slėnį, vėl iš visos širdies prašai Dievo, kad leistų nugyventi dar bent vienerius metus, kad galėtum dar bent vieną kartą čia sugrįžti“, - taip sąskrydžio esmę apsakė vienas laisvės kovų dalyvis, kurio vardo ir iš kur jis atvykęs taip ir nebespėjau paklausti.