Nusileidimas į Dubysos slėnį
Vytautas Kabaila
Savaitraštis „Laisvas laikraštis“
2012 m. rugpjūčio 18 d.
Šių metų rugpjūčio 4 d. (šeštadienį) Ariogaloje, Dubysos slėnyje, vyko tradicinis Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“.
Tokį pavadinimą renginiui jau prieš septynerius metus pasiūlė kaunietis aktorius ir režisierius Petras Venslovas, pats buvęs tremtinys. Tačiau negalima neprisiminti ir sąskrydžio pirmojo pavadinimo „Laisvės ugnis – ateities kartoms“, kuris neatsiejamas nuo raseiniškio Antano Vizbaro ir jo organizacinio įnašo į šią nuostabią patriotinę šventę.
Nors ir ne kiekviename sąskrydyje dalyvavau, bet, kiek prisimenu, pati gamta visuomet pasirūpindavo, kad ši šventė būtų saulėta ir šilta. Ne išimtis buvo ir šie metai – nebuvo nei lietaus, nei audros, nei škvalo, kuriuos išvakarėse grėsmingai pranašavo sinoptikai.
Renginys prasidėjo kariuomenės pučiamųjų instrumentų orkestro koncertu Ariogalos gatvėse, po to šventinė eisena, kartu su priekyje žygiuojančiais Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariais, nuo Ariogalos parapijos bažnyčios pajudėjo į Dubysos slėnį. Šv. Mišias aukojo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Po šv. Mišių vyko iškilmingas sąskrydžio atidarymas, į stadioną buvo įneštas ir uždegtas ugnies fakelas.
Sąskrydžio dalyvius pasveikino Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Povilas Jakučionis, svečiai iš Latvijos bei Estijos. Seimo narys Rytas Kupčinskas perskaitė europarlamentaro Vytauto Landsbergio sveikinimą. Po iškilmingos ceremonijos ir oficialiųjų kalbų vyko jungtinio politinių kalinių ir tremtinių choro bei solistų koncertas, šventinėje popietėje dalyvavo folkloro ansamblis „Kadagys“, patriotinio roko grupė „Thundertale“, solistai Rita Preikšaitė, Tomas Ladiga, Arvydas Vilčinskas, Veronika Povilionienė.
„Buvau 4 metukų, kai išvežė. Atsidūrėme Agatujuje (Irkutsko sritis, Tuluno rajonas). Darykime viską, kad niekada nebepasikartotų tie žiaurūs stalinizmo laikai, - kalbėjo kartu su kitais šiauliečiais tremtiniais atvykusi Stanislava Tamoševičienė. – Duok Dieve, kad šita šventė vyktų ir toliau, kad ji išliktų mūsų vaikams ir anūkams“. Nors ir neslėpdama džiaugsmo, kad gali dalyvauti jai taip mielame likimo brolių ir seserų sąskrydyje, p. Stanislava vis dėlto norėjo kai ką pasakyti, kas kitiems metams praverstų, pirmiausia, šventės rengėjams.
„Prisimenu kaip viskas vyko prieš kokius 10 metų. Buvo aišku, kur galima rasti tremtinius iš Irkutsko, kitų Rusijos sričių. Dabar tokios informacijos jau trūksta. Ne visus buvusius draugus galėjau susirasti. Neradau Tuluno, nepavyko susitikti su Liucija Šilkaite iš Agatujaus, kitais likimo draugais, kurių buvau taip pasiilgusi, - guodėsi Stanislava Tamoševičienė. - Žinau tik tiek, kad Liucija dabar gyvena Linkuvoje, labai norėčiau jai perduoti bent linkėjimus“.
Besidomint iš įvairių Lietuvos miestų bei miestelių atvykusių tremtinių stovyklavietėmis į akis krito, palyginus, kukliai įsikūrę tremtiniai iš Galašoro. „Į Permės srities Kudymkaro rajoną, kuriame randasi ir Galašoro gyvenvietė, buvo tremiami 1945 metų partizanų tėvai ir vaikai. Buvo tremiami ir lietuviai, ir lenkai. Tremtiniai iš dviejų kaimyninių šalių susitiko vienoje vietoje. Čia taip pat vežė lenkų armijos karininkus, Vlasovo armijos kareivius – visus, kurie kovojo prieš bolševikus. Mūsų gyvenvietėje kartu su tremtiniais buvo palaidota apie 100 lenkų karininkų, kurie mirė iš bado. Reikėtų, kad toje vietoje stovėtų bendras paminklas, skirtas ir lietuviams, ir lenkams, - savo skausmu ir prisiminimais dalijosi buvęs Galašoro gyvenvietės tremtinys Genius Balkevičius. - Mano mama buvo išvežta tik todėl, kad jos brolis tarnavo lenkų armijos, karui baigiantis kovojusios prieš stalininės Rusijos okupaciją, būryje“.
Galašoro gyvenvietės buvę tremtiniai neslėpė džiaugsmo, kad ir jų stovyklavietė Dubysos slėnyje neliko nepastebėta, kad juos aplankė žurnalistai, kad ir kiti jų likimo draugai sužinos, kad sekančiais metais galima čia atvažiuoti ir visiems kartu susitikti.
Negaliu praeiti nepakalbinęs garliaviškių, kurių stovyklavietė buvo gana gausi – tokia pat, kaip ir didžiųjų šalies miestų. Prisistatau ir pasiteirauju, ar būtų norinčių pasidalinti prisiminimais apie tuos didvyriškus laisvės kovų ir tremties metus. Pirmiausia išgirstu žodžius – pagarba jūsų laikraščiui, išsilaikykite bet kokia kaina! Padėkoju, patikinu, kad tikrai išsilaikysime. Sužinau, kad Garliavos tremtiniams ir Laisvės kovų dalyviams vadovauja Mindaugas Babonas.
„Buvau ryšininkas–rėmėjas, vykdžiau Tauro apygardos vado Viktoro Vitkausko-Saidoko, Birutės rinktinės vadų pavedimus. Vykdžiau Dariaus ir Girėno tėvūnijos vado Povilo Pečiulaičio–Lakštingalos pavedimus, jis buvo suimtas per klastą, man viską savo akimis teko matyti, - taip anuos laikus ir savo įnašą į kovas už Lietuvos laisvę prisimena garliaviškis Jonas Rindeika. – Renginys ir visa jo iniciatyva yra labai gražūs, viskas daroma iš širdies ir patriotinių paskatų. Ši šventė skirta ne tik mums, ji, pirmiausia, skirta jaunajai kartai. Ši šventė skirta ir savo tautos istorijai abejingiems žmonėms pažadinti, savo tautos istorija abejojantiems žmonėms“. Savo kolegas garliaviškius p. Jonas labai gražiai pavadina vienminčių žmonių, kurie visada yra pasirengę aukotis dėl Lietuvos, komanda.
Paklaustas apie tai, ką norėtų perduoti taip pat garliaviškei Neringai Venckienei, Jonas Rindeika kartu su dar vienu Laisvės kovų dalyviu, kurio pavardės taip ir nebepaklausiau, atsakė: „Mes patys ten (Klonio gatvėje) stovėjome, viską matėme, viską žinome ir suprantame. Neringai – stiprybės, nesuabejoti tuo, ką darė ir daro toliau, kaip ir jūsų laikraščiui, išlikti bet kokia kaina!“
Norinčių bendrauti Garliavos stovyklavietėje netrūko, apie pokario laisvės kovas, nepriklausomybės atkūrimą ir Lietuvos ateitį čia buvo galima labai įdomiai kalbėtis iki pat vakaro. Su p. Jonu ir jo draugais palieku toliau šnekučiuotis šiaulietį Adolfą Paliulionį, Lietuvos kariuomenės savanorį, o pats skubu aplankyti kitų stovyklaviečių, nes diena pasirodė besanti kelis kartus trumpesnė nei įprastai.
Šventei įpusėjus, aplankiau kuršėniškius, kurie ne tiek svečių laukė, kiek patys vis būdavo išsibarstę po visą slėnį lankydami kitus. „Tėvai į Buriatiją buvo ištremti 1948 metais – mama buvo ištremta iš Šiaulių rajono, tėvukas – iš Akmenės rajono. Gyvenome barakuose, miškuose. Ten lankiau mokyklą. Kai tėvai sugrįžo į Lietuvą, niekas neregistravo. Labai norėjau įstoti į milicijos mokyklą, bet nepriėmė, nes buvau ne laiku ir ne vietoje gimusi, - savo likimo istoriją pasakojo tremtinė Aniceta Grikšienė. – Kai buvo atkurta nepriklausomybė, nuotaika buvo puiki, labai daug tikėjomės“. Paklausta, ar pasiteisino jos viltys, p. Aniceta patikino, kad net kalbos būti negali apie nepasiteisinusias viltis, bet susirūpinusi pripažino, kad Lietuvoje šiandieną trūksta tvarkos, tiesos ir teisingumo.
Eidamas link Dubysos paplūdimio, šalia kurio įrengtas kabantis tiltukas, sustojau apžiūrėti stovyklavietės, kurią saugojo būrys juodomis uniformomis apsirengusių kareivių. Tai buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Šiaulių skyriaus savanoriai.
„Šiandien akivaizdu, kad nepriklausomybę atkūrusios valstybės pagrindinė klaida buvo nepasinaudojimas galimybe priimti Desovietizacijos įstatymą, kurį buvo parengęs Virgilijus Čepaitis. Bet jis pats buvo susietas su KGB. Taip buvo pakirstas jo geras sumanymas. Korupcija, kitokia valstybės negalia – tai rezultatas, kurį mokame už tai, kad nebuvo priimtas Desovietizacijos įstatymas. Kada mes gynėme Televizijos bokštą, Parlamentą, kada su ginklu rankose kovojome už laisvą Lietuvą, sovietinė nomenklatūra į savo rankas ėmė bankus, pramonę, energetiką, kitą valstybės turtą, visą ekonomiką, - apmaudo dėl klaidų, padarytų atkūrus nepriklausomybę, negalėjo sulaikyti savanoris Kasparas Genzbigelis. – Labai didelė neteisybė savanoriams buvo padaryta Brazausko valdymo laikais, savanorio vardas nuolat buvo siejamas su teroristų ir kitokių nusikaltėlių vardais, buvo nuolat menkinamas savanorių pasiaukojimas, jų indėlis į nepriklausomybės apgynimą. Savanoriai buvo tiesiog atskirti nuo valstybės, dėl kurios jie atidavė ir buvo pasirengę atiduoti viską. Kodėl reikėjo naikinti šauktinių kariuomenę, kiek jaunų vaikinų nebūtų emigravę ir būtų likę Lietuvoje? Bet rankų nuleisti nereikia, dar ne vėlu, dar daug ką galima ištaisyti. Turime savo valstybę, privalome ją išsaugoti ir apginti, o tai yra svarbiausia“.
Labai gerą įspūdį paliko atviras pokalbis su p. Kasparu, vienu iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių. Santūrumas, analitinis mąstymas, patirtis, įgyta atkuriant ir ginant nepriklausomybę, - užmaršties rezerve glūdinti didelė mūsų kariuomenės jėga, kuri vieną kartą turėtų tarti ir savo svarų žodį sprendžiant suvereniteto sulig kiekviena diena netenkančios valstybės ateitį.
Aplankyti galėjau, palyginus, labai nedaug stovyklaviečių, kuriose buvo įsikūrę iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių suvažiavę politiniai kaliniai, tremtiniai ir laisvės kovotojai. Tenka apgailestauti, kad per mažai buvo žiniasklaidos atstovų, kurie domėjosi tiek daug vargo, skausmo ir neteisybės iškentėjusių, bet viską išgyvenusių ir į savo Tėvynę sugrįžusių tautiečių likimais.
Netikėtas žurnalisto apsilankymas ne vienoje stovyklavietėje žmones pradžiugindavo labiau nei apsilankymas kokio nors agitatoriaus ar kandidato į Seimo narius.
Nors sąskrydžio organizatoriai nusipelnė gausių pagyrimų, bet ir jiems reikėtų pagalvoti, ko nepadarė, kas buvo padaryta ne taip, ką reikia padaryti, kad kitąmet atvykstančiųjų skaičius vėl pradėtų augti.
Nevalia pamiršti, kad ši šventė, šios šventės ugnis, simbolizuojanti laisvę, pirmiausia, turi būti skirta ateities kartoms.