Ramūno SNARSKIO nuotr.

Šiauliuose yra saujelė žmonių, kurie neatlygintinai prisideda prie miesto gerovės kūrimo. Visuomenininkai, nevyriausybininkai, bendruomeninės organizacijos rūpinasi tiek savo, tiek aplinkinių gerove. Tik kodėl norinčių prisidėti prie miesto problemų sprendimo yra tiek mažai?

Siūlo problemų sprendimo būdus 
Visuomenininkų darbas miestui ne tik naudingas, bet ir ganėtinai nelengvas. Jie lyg tikri inspektoriai seka, ką veikia mūsų išrinkti politikai, pirštu bado į dar neišspręstas problemas ir pataria, ką dėl to būtų galima padaryti.

„Randame problemą, pasižiūrime, koks yra teisinis reglamentavimas. Aptariame, ar galime ką nors padaryti, jeigu kas nors neaišku, pradedame klausinėti. Kreipiamės į Šiaulių miesto savivaldybę, „Šiaulių energiją“, autobusų parką, įvairias ministerijas, Konkurencijos tarybą, Kainų komisiją. Po to bendraujame su visa eile specialistų, mokslininkų ir išklausome jų nuomonę. Galiausiai parengiame pasiūlymų projektus, o jeigu ypatingo pasiūlymo neturime, aprašome problemą ir ją paskleidžiame visuomenei“, – visuomenininkų kasdienybę atskleidžia asociacijos „Visuomeninės iniciatyvos“ vadovas Vytautas Kabaila.

Visuomenininkų veikla įdomi ir tuo, kad į asociacijas susiburia įvairių sričių specialistai: elektrikai, mechanikos inžinieriai, energetikai, ekonomistai, buhalteriai, medikai. Sudėjus visas jų žinias ir įgytą patirtį, pavyksta atrasti visai įdomių dalykų.

Pašnekovas atvirauja, kad jų idėjos kartais sudomina net daug pasiekusius mokslininkus: „Paprastai jie mato tik tai, kas yra viršuje, ką pavaldiniai ir spauda parodo, o mes viską iškeliame iš dugno. Parodome, ką paprasti žmonės mano apie naujai išleistus teisės aktus, kokias problemas kelia ir tai jiems būna labai įdomu.“

Tiesa, miesto labui dirbantys asmenys, kartais susiduria ir su aukštesnės valdžios abejingumu bei nenoru bendrauti. 
„Ne visada noriai bendradarbiauja, bet kartais ir mes patys būname ne visiškai teisūs arba tik iš dalies teisūs. Problemas reikia spręsti, bet nebūtinai taip, kaip mes siūlome. Mes su tuo sutinkame ir per daug neprotestuojame“, – sako V. Kabaila.

Pasiekia didelių laimėjimų 
Nepaisant to, jis vis tiek įsitikinęs, kad Šiauliams visuomenininkų labai reikia. Kuo bus daugiau į bendruomeninę veiklą įsitraukusių žmonių, tuo visiems gyventi bus geriau. Anot pašnekovo, neteisingai manoma, esą išrinkus valdžią, reikia jai leisti ketverius metus ramiai dirbti. Iš tiesų be visuomenininkų, nevyriausybininkų kontrolės politikai gali paslysti ten, kur šiaip nepaslystų: „Manau, kad visuomenininkai, nevyriausybininkai taip pat yra miesto valdymo, miesto politikos sudėtinė dalis ir labai svarbi dalis, nes gali padėti geriau valdyti miestą. Netiesa, kad jie trukdo politikams dirbti, priešingai – jiems padeda ir pataria.“

Asociacijos vadovo įsitikinimu, paprastas žmogus gali labai daug, o patekęs tarp panašiai mąstančių bendraminčių, gali dar daugiau. „Eiliniam žmogui patekus į grupę, gali užtekti tik vieną sakinį pasakyti ir tos idėjos visi stversis ir padės ją įgyvendinti. Kai vienas žmogus bando kažką pakeisti yra viena, o kai 20-30 žmonių kažką sako, tuomet juos išgirsta ir politikai, ir verslininkai, ir kiti“, – teigia V. Kabaila.

Tai, kad susivieniję žmonės gali ką nors pakeisti, įrodo ir asociacijos „Visuomeninės iniciatyvos“ pasiekti rezultatai. Kovota dėl sumažintų pensijų senjorams atkūrimo. Paskui pereita prie šilumos kainų, ūkio ir viešojo transporto klausimų nagrinėjimo. Šiais metais visuomenininkai pradėjo kelti klausimus ir dėl netvarkomų šaligatvių.

„Prisimenu, pradėjome nuo mažesnių, nedidelių darbelių ir taip po truputį perėjome prie didesnių. O ir mūsų narių skaičius šiek tiek išsiplėtė. Anksčiau mūsų buvo apie 15, o dabar – 20-30 žmonių grupelėje jau dešimti metai dirbame“, – pasakoja pašnekovas.

Pasigenda valdžios iniciatyvų 
Tiesa, labiau pastabūs žmonės turbūt atkreipė dėmesį, kad neatlygintinai miesto labui dažniausiai dirba senjorai. Tuo tarpu jaunimas prie miesto problemų sprendimo prisideda kur kas rečiau.

V. Kabaila sako, kad tai jo nė kiek nestebina. Štai senovės Graikijoje būdavo įprasta, kad jaunimas augina vaikus, eina į karą, o vyresni, susirinkę į amfiteatrą, rimtas problemas gvildena: „Tada vyresnio amžiaus žmones ne seniais, bet išminčiais vadino. Manau, mūsų Seimui, Vyriausybei, Prezidentui labai reikėtų susimąstyti dėl šito ir atkreipti dėmesį, kad senjorai turi daug žinių sukaupę. Be to, jų tarpe yra mažiau pykčio, egoistinių interesų. Jie daugiau žiūri, kad geriau būtų ne tik jų pačių vaikams ir anūkams, bet ir visiems kitiems. Jie turi daugiau geranoriškumo ir valstybės, savivaldybių valdyme gali daug kur padėti.“

Kitaip tariant, pašnekovo nuomone, noras prisidėti prie miesto gerovės kūrimo ateina su amžiumi ir patirtimi. Jis svarsto, kad universitetuose galėtų atsirasti net atskira specialybė, kur būtų mokoma bendrauti su įvairių interesų ir amžiaus žmonėmis bei būtų patariama, kaip žmones įtraukti į valstybės valdymą, pilietines akcijas.

Anot jo, gerai, kad žmonėms organizuojamos įvairios šventės, kultūrinai renginiai, bet to neužtenka. Reikia žmonėms sudaryti galimybes ir kažką duoti savo šaliai, miestui. Kai pradedama labiau rūpintis kitais žmonėmis, miestu, atsiranda ir daugiau energijos, noro švęsti bei tuose renginiuose dalyvauti.

„Tarp Šiaulių visuomenininkų yra stiprių vadovų, gerų kolektyvų, tik galbūt kai kuriuos teisės aktus reikėtų šiek tiek pakoreguoti, kad jie skatintų visuomenininkus imtis daugiau iniciatyvos ir dalyvauti viešajame valdyme. Dabar Savivaldybės finansuojami projektai neskatina to daryti. Priešingai, jaučiamas noras, kad visuomenininkai kuo mažiau kištųsi į tai, ką daro Savivaldybė, įvairios tarnybos ir institucijos“, – esminę problemą įžvelgia V. Kabaila.

Tiki, kad visi kartu mes didelė jėga 
Aktyviau dalyvauti viešajame gyvenime galbūt paskatintų ir tai, jeigu bent jau asociacijų vadoms būtų mokamas minimalus atlyginimas. Kaip sako pašnekovas, asociacijų vadovai aukoja savo laisvą laiką ir dirba daugiau nei visu etatu.

Nepaisant to, vis tiek džiugu, kad yra besistengiančių dirbti dėl miesto gerovės ir už dyką. „Kadangi turiu ir kitą darbą, sunku vadovauti visuomeninei organizacijai, nes tam nelieka labai daug laiko, dėl to tenka aukoti savo laisvalaikį. Bet man vis tiek ši veikla labai patinka. Dirbti su senjorais tikrai smagu. Jie daug ką įdomaus turi papasakoti, atvirai ir negudraudami šneka. Patinka analizuoti, įvairius pasiūlymus nagrinėti“, – kodėl dirba už dyką, paaiškina V. Kabaila.

Nepasiduoti, neaptingti skatina ir aplinkinių padėkos. Visuomenininkas sako sulaukiantis nemažo miestiečių palaikymo. Važiuojant autobusu ar susitikus kur nors mieste, už atliktus darbus jis sulaukia daug gražių žodžių ir ne ką mažiau padėkų. Be to, ir patiems visuomenininkams smagu aptarti pasiektus laimėjimus, o tai skatina ir toliau dirbti miesto bei jo gyventojų labui.

Vis dėlto yra ir tokių, kurie užuot prisidėję prie problemų sprendimo, nusprendžia emigruoti. Pašnekovas svarsto, kad žmonės bėga nebūtinai dėl patriotizmo stokos, tiesiog jie nebeturi iš ko išgyventi.

„Emigrantai parodo realią mūsų situaciją – gyvenimas gerėja ar blogėja. Jeigu žmonės emigruoja, kaip galima sakyti, kad gyvenimas gerėja. Niekaip. Žmonės emigruoja ne dėl patriotizmo stokos, ne dėl to, kad nemyli tėvynės, savo draugų ir artimųjų, o dėl prastos materialinės padėties. Jie savo šalį palieka skaudančia širdimi, važiuoja ir galvoja, kad galbūt ir nebesugrįš. Tai ne vien tik jų pačių, bet ir visų čia likusių bei ypač mūsų išrinktų žmonių kaltė, kurie kadencija iš kadencijos nepateisina mūsų lūkesčių ir pasitikėjimo“, – sako V. Kabaila.

Todėl jis dar kartą ragina nepasiduoti ir labiau stengtis ne tik dėl savo pačių, bet ir aplinkinių gerovės.

http://www.snaujienos.lt/miesto-gyvenimas/40149-siaulieciu-gerove-ne-tik-valdzios-bet-ir-visuomenininku-rankose-2