Čia, Lieporių turgelyje, už vadinamojo tunelio, savo užaugintų vaisių, uogų ir daržovių pardavėjai gali prekiauti ir nemokamai
Siunčiu Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Antano Bartulio 2020 m. liepos 15 d. raštą Nr. (6.1E) SG721 „Dėl atsakymo į paklausimą „Dėl prekybos tvarkos Lieporių turgelyje“.
Šiame rašte išsamiai paaiškintos prekybos viešosiose vietose teisinis reglamentavimas, pateikta informacija apie vietinės rinkliavos dydžius ir jų taikymo tvarką, pažadama pastatyti „Leidomatus“, sukurti tokią leidimų informacinę sistemą, kuri leis patenkinti visus ir visų prekiautojų poreikius.
Visa tai puiku, bet ... ar vietinės rinkliavos administravimas, administravimo modernizavimas neatsieis savivaldybei brangiau nei bus surenkama mokesčių už įrengtas prekybos vietas?
Prekybos vieta prekiaujant įvairiomis maisto produktų ir pramoninių prekių rūšimis kainuoja 4 eurus, o prekybos vieta parduodant savo užaugintus vaisius ir daržoves – 3 eurus.
Tarkime, jeigu prekybininkas per dieną parduoda maisto produktų ir kitų prekių už 300 ar 500 eurų, tai jam už prekybos vietą sumokėti 4 eurus yra vieni niekai, tačiau jeigu gyventojas už 5 eurus parduoda 5 ryšulėlius ridikėlių ir 5 ryšulėlius salotų, jam už prekybos vietą sumokėti 3 eurus yra per daug skaudu.
Kai kurie verslininkai ir ūkininkai po 4 eurus kainuojančias vietas išsiperka ilgesniam laikotarpiui, nors dažnai išsipirktose vietose neprekiauja. Sako, kad vietos, kaip prekybininkams ar ūkininkams, labai nebrangios, todėl, rečiau jas pirkinėdami, sutaupo laiko. Kai kurie geresnes vietas išsiperka pusmečiui, o prekiauja tik du ar tris mėnesius ir sako, kad vis tiek apsimoka.
Kažkas čia yra negerai. Panašu į tai, kad Vietinės rinkliavos nuostatus kūrę asmenys savo darbą atliko nepakankamai atsakingai arba jiems tokie buvo duoti nurodymai.
Keisčiausia tai, kad šios problemos, išskyrus savo augintų vaisių ir daržovių pardavėjus, niekas taip ir nesupranta – nei savivaldybės administracijos darbuotojai, nei miesto vadovai.
O gal problema glūdi tame, jog miesto vadovai, patys kažkada kartu su paprastais žmonėmis rinkę šiukšles, dabar jau iki paprastų miestiečių lygmens tiesiog nebegali nusikleisti. Nebent tik tada, kai iki naujų savivaldybės rinkimų lieka kelios savaitės ir visi miesto politikai trumpam tampa savivaldybės gyventojų tarnais.
Kad laisvas prekybos vietas, kainuojančias po 3 eurus, trumpam užėmusios močiutės su daržovių ryšulėliais per daug nepralobtų ir neliktų nenubustos, pasirūpina ir šalia prekiaujantys kai kurie prekybininkai – jie, turėdami po ranka išmaniuosius telefonus, močiutes nufotografuoja ir nuotraukas tuoj pat nusiunčia savivaldybei.
Savivaldybės administracijos specialistai, apsirengę taip, kaip ir pirkėjai, tuoj pribūna ir ima bausti močiutes. Tos, tik pajutusios grėsmę, kaip mat išsilaksto, palikusios atsineštus prekystaliukus su visomis gėrybėmis. Kontrolieriai, paėję kiek toliau, kartais net po valandą išlaukia sugrįžtančių nepaklusniųjų močiučių, kad tik jas pagautų.
Pagautąsias įprastai pirmą kartą įspėja, pagautas antrą kartą – baudžia nuo 16 iki 30 eurų bauda, o jei pagaus trečią kartą – baus ir gerokai didesne bauda. Taip turgelyje prekiaujantys verslininkai, bendradarbiaudami su savivaldybės administracija, atsikrato nereikalingų smulkiųjų konkurentų ar bent jau sumažina jų skaičių.
Jeigu savivaldybėje nėra specialistų, kurie laisvu nuo darbo laiku Lieporių turgelyje prekiautų savo soduose ir daržuose užaugintomis daržovėmis, taip prisidurdami prie tarnautojo atlyginimo, jeigu savivaldybės vadovams ir specialistams nesuprantamas turgelio prekiautojų pasipiktinimas akivaizdžia neteisybe, gal reikėtų grįžti prie prekybos nuo grindinio, kai viskas vyko chaotiškai, vadovaujantis paprotine teise, kuri buvo ir teisingesnė, ir sąžiningesnė, ir daug mažiau kainuojanti nei dabartinis turgelio administravimas.
Panašu į tai, kad Lieporių turgelio vienos prekybos vietos vien automatizuotas apmokestinimas kainuos arti trijų eurų.
Nereikėtų pamiršti, kad tiek turgelis, tiek turgus nuo prekybos centrų ir parduotuvių skiriasi tuo, kad čia prekiauti turėtų pirmiausia savo gaminių ir daiktų, vaisių, daržovių, kitų savo užaugintų gėrybių pardavėjai ir jiems nereikia nei automatizuotų, nei paauksuotų brangių prekybos vietų.
PRIDEDAMA:
sprendimas galėtų būti pinigų rinkimo automatas analogiškas automobilių stovėjimo aikštelių automatams: vietoj automobilio numerio galima būtų vesti prekyvietės numerį, o laiko nurodyti nematau prasmės - leidimas būtų visai parai, kaip ir dabar.
Dar į ką reiktų atkreipti dėmesį: prekybos vietų suskirstymą reiktų smulkinti bent dvigubai, pvz.: Nr.1 į Nr.1A ir Nr.1B, nes smulkiems prekiautojams dažnai užtenka pusės metro pločio prekybos vietos.
Pabaigai anekdotas: prekybos leidimą gavęs asmuo negali leisti prekiauti kitam savo šeimos asmeniui, pvz.: jei leidimas močiutės, tai senelis negali prekiauti :)