Lieporių turgelis. Vytauto Kabailos nuotrauka
Aldona SIREIKIENĖ
korespondentė, „Ūkininko patarėjas“
Dėl Lieporių turgelio, esančio pietiniame Šiaulių miesto mikrorajone, kilo gyventojų nepasitenkinimas. Šiame mikrorajone gyvena nemažai vyresnio amžiaus žmonių. Daugelis jų turi kolektyvinius sodus, kuriuose užaugina uogų, daržovių, vaisių. Norėdami prisidurti prie pensijos, senjorai dalį sodų ir miškų gėrybių atneša parduoti į turgelį. Jei nori prekiauti arčiau gatvės esančiose prekybos vietose, turi mokėti rinkliavos mokestį – kasdien po tris eurus.
Senjorams per brangu
Lieporių seniūnaitijos seniūnaitis, Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų asociacijos ,,Visuomeninės iniciatyvos“ vadovas Vytautas Kabaila ,,Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad Lieporių turgelis veikia jau daugelį metų. Anksčiau sodininkai pačių užauginta produkcija prekiavo nedidelėje prekyvietėje, žmonių vadinamajame „ tunelyje“ – šalia Lieporių prekybos centro, netoli vieno Krymo gatvės daugiaaukščio. Tame ,,tunelyje“ nereikėjo mokėti jokio mokesčio.
Šiaulių miesto valdžia pasirūpino, kad prekybos vietų būtų įrengta netoli pėsčiųjų ir dviračių tako, priešais Lieporių prekybos centrą, Tilžės gatvės prieigose. Čia praeina daug žmonių, mielai perkančių sodininkų užaugintų daržovių, uogų, prieskonių. Tačiau močiutės už svogūnų ryšulėlį ar agurkų kilogramą privalo kasdien mokėti rinkliavos mokestį – po tris eurus. Nesvarbu, kiek jos laiko prekiaus – pusvalandį, valandą ar ilgiau. Sodininkams, kurie už savo parduotą produkciją kartais uždirba tik keletą eurų,tokia rinkliava yra per brangi, sakė V. Kabaila. Juk parduodamos uogos ar vaisiai neužauga balkone, reikia nuvažiuoti į kolektyvinį sodą ar mišką, pririnkti tų gėrybių ir sugrįžti, už kelionę autobusu irgi reikia mokėti. Smulkieji verslininkai, kuriuos žmonės vadina perpardavinėtojais, už vietą tame turgelyje per dieną moka tik 4 Eur. Suprantama, jų apyvarta yra daug didesnė, negu močiučių, kurios pardavinėja keletą ryšulėlių petražolių, čiobrelių ar po kelis litrus uogų.
V. Kabailos manymu, močiutėms, atnešusioms parduoti savo sodo gėrybių ir prekiaujančioms keletą valandų, bet ne visą dieną, per brangu mokėti miesto valdžios nustatytą rinkliavos mokestį. Nelengvai senjorų uždirbti keli eurai jiems yra labai reikalingi vaistams, duonai nusipirkti.
Vis sunkiau patenka pirkėjams
Kartais močiutės, sugrįžusios iš miškų ar savo sodų, parduoti šviežių gėrybių atskuba ne prie ,,tunelio“, o į prekyvietę šalia pėsčiųjų tako. Čia yra tas vadinamasis skruzdžių takas – praeina nemažai žmonių,pavadinkime juos potencialiais pirkėjais. Močiutės kartais stengiasi nutaikyti momentą, kada ne visos prekybos vietos užimtos, iš pintinių ant savo prekystalio vikriai padeda uogų, daržovių ar grybų. Iš sodo – tiesiai vartotojui. Politikai tokią prekybą vadina trumpąja maisto grandine ir skatina. Šiuo atveju ta grandinė itin trapi – darbščių rankų užauginta natūrali ir sveika produkcija kartais sunkiai patenka į pirkėjo rankas, mat prekiautojus ,,zuikius“ stropiai gaudo kontrolieriai: tuoj prisistato savivaldybės tikrintojų. Jie gaudo močiutes, kurios nesumokėjo rinkliavos mokesčio.
Seniūnaitis V.Kabaila sakė, kad ,,nedrausmingų“ prekiautojų močiučių kontrolieriai iš karto nebaudžia, tik perspėja, primena viešose vietose nustatytas prekybos taisykles, o jei randa jas prekiaujant ir kitą kartą, tai nubaudžia pagal valdžios patvirtintus reikalavimus. Kaip vokiečiai sako, tvarka už viską viršesnė. Vertėtų politikų paklausti: o kaip ta trumpoji maisto grandinė, kurią jūs taip skatinate? Šį kartą ta grandinė – iš sodo tiesiai į kontrolierių rankas?
Kreipėsi į miesto valdžią
Garbaus amžiaus žmonės, sunkiai dirbę visą gyvenimą, atidavę visas savo jėgas, anot gerovės valstybės teoretikų, turėtų džiaugtis oria senatve, vaikaičiais, grožėtis gamta, keliauti po užsienio šalis. Bet ta gerovės valstybės idėja yra kaip miražas, nepasiekiama vizija, o kasdienybė gana rupi ir skurdi: pensininkai gauna nedideles pensijas, vos išgyvena. Kaip kas gali, stengiasi dar užsidirbti nors keletą eurų ir prisidurti prie varganos pensijos. Kodėl sodininkai, atnešę parduoti krepšelį užaugintų gėrybių, turi dar mokėti rinkliavos mokestį? Ar miesto biudžetas dėl to labai praturtės? Kažin.
Lieporių bendruomenės sodininkai pensininkai sako, kad jie netinginiauja, sunkiai pluša savo soduose. Iš daržų dažniausiai sugrįžta antroje dienos pusėje. Netoli pėsčiųjų tako esančioje prekyvietėje tada būna daug laisvų vietų. Kodėl jie ten negali sodo gėrybių pardavinėti be jokio rinkliavos mokesčio? Tikrintojai šmirinėja ir šantažuoja pensininkus, gąsdina baudomis. O turėtų būti priešingai: reikėtų skatinti žmones, kurie yra darbštūs, nori prisidurti prie varganos pensijos, bet neina į savivaldybę prašyti lengvatų ir išmaldos. Miesto valdžiai senjorai paaiškino: jeigu taip kuriama gerovės valstybė, jeigu manoma, kad keliolika pensininkų išgelbės miesto biudžetą, tai netoli prekyvietės įrenkite čekių išdavimo automatą (tokie yra automobilių stovėjimo aikštelėse), nustatykite mokestį už valandą. Atėję parduoti sodo gėrybių, pensininkai sumokės ir ramiai prekiaus. Dabar jie negali būti diskriminuojami ir gąsdinami kaip kokie nusikaltėliai.
Tik kažin,ar miesto valdžia kada nors išgirs garbiųjų senjorų balsą?