Vytautas Kabaila
ŪP neetatinis korespondentas 
2003 m. 

Prieš porą metų Pakruojo rajone Kreivakiškyje įvykusi pirmoji Šiaulių apskrities politinių kalinių, tremtinių ir pokario partizanų šventė tampa gražia tradicija. Kasmet vis daugiau čia suvažiuoja laisvės kovotojų ir svečių iš kitų Lietuvos regionų, miestelių ir net didmiesčių. Suvažiuoja kartu prisiminti žuvusius, iš tremties negrįžusius ir jau iš gyvenimo pasiraukusius draugus, susitikti su senais bendraminčiais ir bendražygiais. Patirtis ir gražios patriotinės tradicijos perduodamos jaunimui. Praėjusį šeštadienį įvyko jau trečiasis sąskrydis, patvirtinęs, jog tradicija tęsiama. 

Važiuojant vieškeliu iš Pakruojo į Šeduvą, nuvažiavus gal kokį dešimt kilometrų, žvelgiant į kairę negalima nepastebėti senos, dideliais medžiais apaugusios sodybos, Kreivakiškio dvaru vadinamos. Tai vienas iš dar XIX a. pradžioje grafo fon Ropo statytų dvarų, kuriuose gyveno grafo patikėtiniai ir valdė aplinkines žemes bei kaimus. Dabar šis dvaras labiau panašus į sodybą, kurioje mėgsta rinktis ir savo šventes švęsti rašytojai bei meno pasaulio žmonės. Netoli čiurlena Ežerėlės upelis, o į jį įteka Vekiškio upeliūkštis, darantis kreivą, beveik statų vingį. Iš čia ir kilęs kaimo bei vietinio dvaro pavadinimas - Kreivakiškis. 

Plačiai savo tradicijomis žinomas laisvės kovotojų bei tremtinių kasmetinis sąskrydis Ariogaloje. Tačiau ne visi ten gali nuvažiuoti, ne visi gali daugiau kaip dienai atitrūkti nuo savo darbų, palikti ūkius, sodybas. Mintis likimo draugus sukviesti į Kreivakiškį kilo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pakruojo skyriaus tarybos nariams - Sigitai Janušauskienei bei jos kolegai Vidmantui Palujanskui. Pirmasis pakruojiečių rengtas sąskrydis įvyko prieš porą metų – 2002-aisiais. Jis visiems patiko, pasirodė mielas, todėl buvo nutarta susitikti ir kitais metais, pasistengti, kad tai taptų dar viena gražia tradicija. 

Laisvės kovotojų bei tremtinių veikla atgimė paskutiniaisiais sovietinės okupacijos metais - vadinamuoju persitvarkymo, atgimimo laikotarpiu. Vilniuje buvo įsteigtas “Tremtinio” klubas, o Pakruojo rajone mokytojo Viktoro Zarakausko iniciatyva 1988m. pabaigoje buvo įregistruotas klubo filialas, vienijęs 79 narius. Šis skaičius paties iniciatoriaus, o taip pat mokytojos Elenos Morkūnienės, buvusio nepriklausomos Lietuvos karininko Aleksandro Povilaičio, gydytojų Vidos ir Povilo Karvelių, tremtinės Elenos Čepaitienės, kitų klubo aktyvistų dėka išaugo iki 500. 

Pakruojo rajonas garsus kovų už Lietuvos nepriklausomybę tradicijomis. 1945 – 1953 metais čia veikė legendinė Prisikėlimo apygardos Žalioji rinktinė. Jos vadai - Juozas Skačkauskas-Strausas ir Petras Masilaitis-Virpša - garbingai žuvo kovose su nepalyginamai stipresnėmis okupantų pajėgomis. 

Sąskrydžio rengėjų paklausus, kas tie gerieji žmonės, kurie aukoja ne tik savo asmeninį laiką, triūsą bei lėšas, kad tautos laisvei savo gyvenimą pašventę patriotai galėtų nors kartą per metus drauge susirinkti, teko išgirsti suglumti verčiantį atsakymą – skirto laiko ir triūso čia niekas ypatingu nuopelnu nelaiko, tačiau finansinių rėmėjų iš šalies rasti kol kas nepavyksta, todėl viską reikia rengti savo jėgomis, savo lėšomis. Rėmėjai čia sau garbės ir naudos neįžvelgia. Jau treti metai vykstanti tikrai nuostabi šventė kol kas dar nesulaukia centrinių dienraščių bei televizijos kanalų dėmesio. 

Sąskrydis prasidėjo vienos iš organizatorių – Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pakruojo skyriaus pirmininkės S.Janušauskienės - trumpu pasveikinimu bei šventomis mišiomis, kurias aukojo senas partizanų draugas, garbingo 82 metų amžiaus jau sulaukęs Rozalimo parapijos klebonas Anicetas Kisielius. Pasak parapijiečių, tai parapijoje nepaprastai gerbiamas ir žmonių mylimas kunigas, kurio palaiminimo paprašyti į Rozalimo bažnyčią atvyksta jaunavedžiai ne tik iš gretimų seniūnijų, bet ir iš kitų rajonų. “Lenkiu savo galvą prieš tuos, kurie gūdžiais pokario metais krito už Tėvynę, kurie buvo ištremti, įkalinti ir nebesugrįžo, kurie šiandieną dar esate gyvi, – pagarbą susirinkusiems atidavė kunigas. - Lenkiu galvą prieš politinius kalinius, tremtinius, partizanus, visus kovotojus už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę. Tegul vaikai seka Jūsų keliais”. Pasibaigus šv. mišioms visi pasuko aikštelės link, prie aukuro, kur vyko renginio atidarymo iškilmės. 

Trispalvę pakelti kviečiamas gražiausius jaunystės metus Archangelsko lageriuose praleidęs politinis kalinys Klemensas Arlingevičius, skamba valstybės himnas. Prie pakeltos vėliavos garbės sargyboje išsirikiuoja skautai. Renginys kartu skirtas ir artėjančiai Valstybės šventei – karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai – pagerbti, o taip pat partizaninio judėjimo Lietuvoje pradžios 60-mečiui paminėti. 

Sveikinimo žodžius sąskrydžio dalyviams ir svečiams taria vienas iš renginio organizatorių Vidmantas Palujanskas. “Džiaugiuosi kiekvienais metais savo sodyboje galėdamas priimti tradicija tampančio sąskrydžio dalyvius bei svečius, kurie šįkart atvyko ne tik iš Pakruojo ir kitų Šiaulių apskrities rajonų, bet ir iš Jonavos, Panevėžio, Pasvalio, Kupiškio, Kauno, Marijampolės, Kalvarijos. Susirinko gražus būrelis jaunimo, - neslėpė savo nuotaikos Kreivakiškio dvaro šeimininkas. – Vienybės, vienybės visiems ir darbštumo”. Abejingų nelieka Prisikėlimo apygardos šiauliečių partizanų vokalinio ansamblio “Vidurnakty nežuvę” atliekamoms dainoms. 

“Prieš 700 metų Lietuva tapo karalyste, vėliau – krikščioniškąja karalyste, atkūrė nepriklausomybę, o visai neseniai tapo ir Europos Tautų sąjungos lygiateise nare, - savo šalimi didžiavosi kažkada Vorkutoje jauniausiu politiniu kaliniu buvęs, o dabar Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai vadovaujantis Povilas Jakučionis. – Mūsų kelias, visų lietuvių katalikų kelias yra su Europa”. 

“Kiek dar kęsime Lietuvos nacionalinį pažeminimą? – susirinkusiųjų klausė kaunietis partizanas Antanas Lukša. - Kartais pagalvoji – gera būtų važiuoti pro Kėdainius, ten pagauti…” A. Lukšai likimas lėmė ilgus metus ištverti sovietiniuose lageriuose, jis - vienintelis gyvas likęs iš legendinės partizanų Lukšų šeimos. Šeimoje buvo keturi broliai, kurių trys žuvo pokario kovose. Vienas iš brolių – Juozas Lukša-Daumantas – pro sovietinę uždangą sugebėjo prasiveržti į Vakarus, nuvyko į Paryžių, o vėliau pas šventąjį Tėvą prašyti pagalbos, užtarimo ir palaiminimo prieš okupantus kovojančiai Lietuvai. Grįžo atgal į Tėvynę, kur su ginklu rankose sutiko tą pačią lemtį, kaip ir kiti du kovose jau kritę broliai. 

Po oficialiosios renginio dalies visi rinkosi sodelyje, kur laukė karšta kareiviška košė ir ūkininko Jono Jurgeliūno atvežtas pakruojietiškas kaimiškas alus. Sąskrydžio dalyvius linksmino, dainuoti ir šokti kvietė nuostabius romansus, tautines bei patriotines dainas atliekanti šiauliškė kapelija “Tremties aidas”, abejingų nepaliekantis pakruojiškis liaudiškos muzikos ansamblis “Kruoja”. Judresni galėjo pasirungti surengtose sportinėse varžytuvėse. 

Grojant šauniai muzikai vieni džiaugėsi nors kartą per metus pasitaikančia proga susitikti, prisiminti tuos gūdžius pokario, koncentracijos stovyklų ir tremties metus, kiti nerūpestingai šoko ir linksminosi. Tačiau su kai kuriais šventės dalyviais šiek tiek giliau įsišnekus galima buvo pajusti jų susirūpinimą dėl šiandieninės Lietuvos ir jos ateities. Kažkas Lietuvoje ne taip, kaip rašo didieji šalies dienraščiai, skelbia televizijos, tikina iš tribūnų politinių partijų lyderiai. 

Galiausiai visus sąskrydžio dalyvius vėl į vieną būrį sušaukė šventinis laužas, ne vienam priminęs Baltijos kelią, kada to paties tikslo siekianti, vieninga ir neperskiriama buvo visa Lietuva. Laužo liepsna, veidai neleido suabejoti, jog laisvės kovotojų gyvenimo ir nueitų kelių prasmė, jų žygdarbiai jaunosios kartos, ateities kartų atmintyje gyvais išliks, jei nebus pamirštos katalikiškos patriotinės tradicijos. Tokios kaip dar ne taip seniai pirmąkart surengta ir jau pamėgta kasmetinė laisvės kovotojų bei tremtinių šventė Kreivakiškio dvare.